Hochfilzen. Sezono viršūnė.

Hochfilcenas yra vartai į Kicbiuelio Alpes, vienas iš geriausių slidinėti Tirolio vietų. O Tirolio sostinėje Zalcburge, kaip žinia, yra IBU būstinė. Tad Austrijoje mėgsta vykti pasaulio čempionatai – Zalfeldene vyko pats pirmas, dar 1958 metais, o taip pat pirmas bendras vyrų ir moterų eventas – 1989 metais, Feistritz an der Drau (beveik ant Slovėnijos sienos).

Pačiame Hochfilcene čempas buvo 2005 metais, tada medalius gavo Riko Grosas, Fišeris, Puare, Bricis, Čepikovas ir, aišku, Bjorndalenas. Tarp netikėtų laimėtojų individualkėje auksą ėmė čekas Roman Dostál, kuris dabar šios šalies televizijoje komentuoja biatlą. Tarp moterų – Henkel, Disl, Piliova, Zaiceva, bet ir, pavyzdžiui, kinietės – Sun Ribo ar Lju Sjanin.

Bet grįžkime į realybę. O realybė šiais metais vyko 1,1 km aukštyje. Kaip viską išaiškino žymus  ekstrasensas  specialistas iš Rusijos, Austrijos biatlono centro trasas išsiskiria tuo, kad čia nėra „aštrių pakilimų“ (kas patinka daugumai sportininkų), bet tuo pačiu ir ilgų nusileidimų – kentėti tenka vienodai ilgai ir visur. Nėra ir vieno kūno sudėjimo sportininkų persvaros prieš kitus.

Šaudyklą dauguma vertina kaip ramią, ne loterinę. Tiesa, čia irgi gali keistis oras – bet tam numatyti reikia stebėti dūmus iš kamino, kuriuos galėjote matyti visose transliacijose – jei jie ramiai kyla į viršų – oras stabilus… Jei išblaškyti – oro sąlygos keičiasi, metas kelti paniką slidžių paruošimo brigadai.

Čempionatas prasidėjo miksu, kuriame jau ir nusistovėjo aiškios, mūsų senai numatytos,  viso čempionato tendencijos – vokiečių (pirmiausia Lauros Dahlmeier) ir Fourcade‘o dominavimas. Rusai naglai išstatė į pirmą estafetę kadaise Epo ragavusį Loginovą, ir pasiėmė trečią vietą, todėl kelias dienas čempionate tvyrojo įtampa.

Mūsiškių maišytą estafetę uždrožė jau I etape šaudyme stovint Natalija K (kaip ir čekų – nauja starterės rolėje Eva Puskarčikova), o dabaigė taip pat atsistojęs – Vytautas Strolia. Rokui Suslavičiui startuoti kaip ir neteko. Visgi mūsų rinktinės štabas audė kokią tai slaptą mintį ir po kelių dienų nepavargęs į trasą šoko Tomas Kaukėnas, kuris sprinte nepataikė tik vieną kartą ir suma sumarum užėmė geriausią per sezoną 31-mą vietą, tik 1:30 atsilikęs nuo čempionu siurpriziškai tapusio Benedykto Doliaus.

Na o paskui prasidėjo nuobodybės, t.y. Dahlmeier ir Fourcade pergalės, kurių monotoniją kiek praskaidrino tik Gabrielos Koukalovos sprintas, pirmieji istorijoje amerikiečių podiumai ir rusų vyrų uždominavimas estafetėje. Mūsiškių abi estafetės buvo pralenktos ratu, nors merginos kiek aplenkė bulgares (austrės sugebėjo išsisidkvalifikuoti dėl godumo imti daugiau šovinių nei priklauso), o vyrai – didžiuosius britanus.

Tiesa, toje vyrų estafetėje buvo gražus vaizdas, kaip kažkokiu nerealiu „užlupimu į kalną“ Dominykas Landertingeris sugebėjo kovoje dėl bronzos padėti į vietą vokiečių komandą. Medalį gavo ir veteranas Danielius Mezotičius, kuris dalyvavo dar pradžioje minėtame 2005 metų čempionate.

Čia ratas užsidaro, ir balatono karavanas išskrendą į priešolimpinę savaitę į Aziją.

Thirty Thousand Pairs of Eyes

Thirty Thousand Pairs of Eyes

Ne paslaptis, kad šio puslapio užsklandoje – bent jau kol kas –  Nove Mesto Moravijoje  trasa,  pakilimas į patį bjauriausią kalniuką. Aišku, savaitgalį viskas atrodė kitaip, nes čia buvo minių minios. Čekai tiek šeštadienį, tiek sekmadienį į ir prie “Vysočina Arena” surinko per 30 tūkstančių žiūrovų

Kaip galėtume apžvelgti šį turą? Kažkas taikliai pajuokavo, kad jau ne vienus metus vyksta Pasaulio taurė, o gale atsiimti Krištolinės taurės visada ateina Martenas Furkadas, ir visada atsiveda naują panelę (pirmoji jo “partnerė” buvo dar Neuner, o šiemet turbūt mažai kas abejoja, kad ja bus Laura Dahlmeier…). Taigi, dar vienas Furkado hat-trick‘as…

Etapas turėjo ir savo herojų, tarp moterų – tai neabejotinai pirmą kartą į aukščiausias pozicijas prasibrovusi Anaii Ševalje. Tarsi iš niekur atsiradusi, tačiau kažkada ir jaunių festivalių dalyvė, ir universiados nugalėtoja, čiuvašė Tatjana Semionova, dabar žinoma kaip Akimova. Na, ir reikia pasakyt – ir Gabi Koukalova, juk kaip sakė treneris Rybaržas, olimpiada būna kartą į keturis kartus, bet tokios akimirkos būna vienąkart.

Ką galime pasakyti apie mūsiškių startus? Na, kaip praėjusiame straipsnyje apie Pokljuką galima tik burbtelėti MGPSNŠ ir kad patekti į persekiojimą (o kur dar masinis startas) lietuviams būtina šaudyti O+O. Tačiau esame solidesnis saitas, nei delfi komentaras, tad turėtume nesispjaudyti, o šiek tiek paanalizuoti. Akivaizdu, kad šaudydami taikliai Tomas ir Vytautas, (o neabejoju ir Karol) būtų bulgaro Gerdžikovo lygio ir greitesni, t.y. į “stihačką” būtų pakliuvę. Mūsų moterys, deja, ne – net Baiba Bendika “kojomis” jas lenkia minute.

Bet, reikia pasakyti, Nacijų taurės apskaitos formulė, mums yra palanki. Kad ir kaip Baiba yra palikta faktiškai vieniša, taip ir Mikis Riošas, kad ir kaip varo – Belgijos neišves virš mūsiškių. Dabartinėje padėtyje abi mūsų komandos yra 22-oje vietoje, kas reiškia po 2 atstovus olimpiadoje. Vyrai nedaug atsilieka nuo 21-mų suomių, kiek daugiau lenkia lenkus ir japonus. Moterys, savo ruožtu, jau gerokai atsilieka nuo esčių, o jas vejasi korėjietės ir rumunės.

Varžybų palankumas tame, kad persekiojimai ir masiniai startai į Nacijų taurę (išskyrus pasaulio čempionatą) nesiskaito (artimiausi startai yra Oberhofo sprintas ir Rupoldingo sprintas bei estafetė). Tad koks vienišas herojus/ė negali įtempti paskui save trijų savo šalies sportininkų (iš tikrųjų, Lietuvos vyrai kartu dabar turi daugiau taškų nei Furkadas).

Reikia pripažinti, kad sukorėjinti Frolina ir Starodubcevas taip pat nėra tokie, kaip jaunystėje. Lietuvai palankus ir visiškas Kinijos pranykimas (beje, IBU taurėje pasirodė keli Taivanio atstovai – red. past.)

Šią savaitę didelių varžybų nebus, tad kalbėsime matyt daugiausia apie dopingą, lankykite mūsų blogą.

Where Do You Go?

Šiandien jau rimtas viso sezono startas, ir ta proga tiesiog prašosi kažkokia apžvalginė, ilgesnė publikacija. Taip ir padarysime – apžvelgsime iš eilės visus šių metų etapus. Tiesą atskleisti padės pernykštis Gabrielos dar Soukalovos interviu Čekijos bulvariniam leidiniui „Blesk“, kur dabartinė Pasaulio Krištolinio gaublio turėtoja patarinėjo, kur verta ar neverta vykti biatlono fanams.

Šiemet tvarkaraštis kiek pasikeitė, tai kai kur teks suktis su aprašymu patiems. Į tarpus sukišau čekiškus filmukus apie atskiras trasas, kurias parengė Jamesas Hetfieldas iš Metallica čekų „B“ rinktinės treneris ir asmeninis Veronikos Vitkovos draugas Marekas Lejsekas. Taigi, pradedame:

Östersund, Švedija, lapkričio 27 – gruodžio 4

„Patariu į šią vietą nevažiuoti. Toje Švedijos dalyje visą laiką tamsu, baisiai šaltai ir baisiai pučia vėjas [na mes tai jau šiemet supratomered. past.] O dar Ostersunde tikrai prasta virtuvė. Visą savaitę valgome daugiausiai mėsos kukuliukus, kuriuos tik iš desperacijos vadiname kukuliais. Aišku, aš juokauju, bet iš visų Pasaulio taurės etapų tai mažiausiai patraukli vieta žiūrovams, o ir pačiame mieste nieko ypatingo nepamatysite.

Į varžybas taip pat ateina per mažai žmonių. Nuotaika gali pagerėti tik tada, jei gausiai prisninga, ir jei žmogui patinka truputį pabūti vienam, tai jis užsidaro namelyje, ir truputį pabūna tikrai vienas. Mūsų [čekų – red. past.] komandai čia gerai dar tai, kad kažkokiu stebuklingu būdu vis laimime ir laimime čia miksą“, – priežastį atskristi į Švediją visgi atrado praėjusio sezono lyderė.

Pokljuka, Slovėnija, gruodžio 9-11

„Polkjuka mums [vėlgi čekams – red. past.] yra tokie kaip jau antri namai pasidarę, nes čia dažnai vyksta treniruočių stovyklos, ir gyvename viešbutyje „Šport“ visai šalia trasos. Kuo labiau važiuoji į pietus [Europos], tuo žmonės komunikabilesni. Slovėnijoje biatlonas nėra toks populiarus kaip Čekijoje ar Vokietijoje, bet žmonės atviri ir draugiški. Žiūrovų ten daug neprivažiuoja, taigi ideali vieta tiems, kurie nemėgsta minių. Be to turiu pasakyti, kad tame „Šport“ geriausia virtuvė iš visų Pasaulio taurės viešbučių. Kada ir ką užsisakytumėt, viskas pirmos klasės“, – virėją gyrė Čekijos rinktinės lyderė.

Nove Mesto na Morave, Čekija, gruodžio 15 – 18

„Aplink trasą visada stovi daug žmonių, jie šaukia tavo vardą. O dar čia man vaidenasi, kad skamba mano mobilus telefonas. Stengiuosi važiuodama nepasukti į ramią vietą ir neatsiliepti“, – apie „gimtas vietas“ yra pasakojusi čempionė – į Čekiją po pertraukos grįš pilnavertis varžybų etapas.

Oberhofas, Vokietija, sausio 5-8

„Pokalėdinis etapas Oberhofe man visada priminė alkoholį. Šalia trasos visą laiką jauti karštą vyną ir karštus stiprius gėrimus. Daug žmonių ten ilgai blaivūs neištveria. Tai garsi biatlono istorijoje vieta, bet man ji asocijuojasi su rūku, įkyriai drėgnu oru. Pastoviai ten lyja… aš žaviuosi žmonėmis, kurie serga už mus per lietų. Tai, kad Oberhofas yra Rytų Vokietijoje primena ta didelė betoninė tribūna. Kita vertus, ten viskas pigiau, nei Vakarų Vokietijoje Bavarijoje“ – duodama interviu Gabriela dar nežinojo, kad vietoj rytietiško besniegio Oberhofo pigumo mėgėjams Rupholdinge pernai teks viešėti net du kartus.

Ruhpoldingas, Vokietija, sausio 11 – 18

„Tai pagrindinė vieta tiems, kurie nori prisisotinti biatlono atmosfera. Jaukus miestelis, labai simpatiškas. Centras supermodernus, tribūnos fanams aukščiausio lygio. Jose susirenka 50 tūkstančių fanų, ir tai jau kaip roko festivalis. Kiek prasčiau sporto žiūrovams, nes trasa sunkiai apžvelgiama. Joje daug kalnelių, posūkių posukėlių, ir visur stovi žmonės… kurie iš esmės pamato tik tai, kad kažkas pro juos labai greitai pralekia. Prie trasos trūksta ir didelių ekranų – kaip pas mus Nove Mesto jau yra – tad jei Rupholdinge nestovi centrinėje tribūnoje, neturi šansų pamatyti šaudymo, o tai mano nuomone didelis minusas“, – trūkumų sugebėjo surasti čekų čempionė.

Anterselva, Italija, sausio 19 -22

„Jei turite galimybę – į Anterselvą tikrai vykite! Tai puiki Italijos dalis, o jei aš būčiau fanė, viešnagę biatlono etape suderinčiau ir su slidinėjimu kalnuose. Vietovė yra aukštai kalnuose, ir gabaliukas nuo biatlono stadiono yra viena geriausių trasų Tirolio Alpėse. Miestelis gražutis, viešbučiai taip pat, geras maistas, dažniausiai geras ir oras – giedras mėlynas fonas. Žmonių taip pat būna ne per daug, priešingai – simpatiška, saulėta vieta, o stovėdamas vienoje vietoje gali matyti beveik vis trasą. Jei norite pasisemti energijos, pabūti kalnuose – geriausias pasirinkimas“, – savo konkurentės Wierer „tevoniją“ visaip gyrė čekė.

Hochfilzen, Austrija, vasario 9 -19

„Biatlono Meka. Jei kas nori pajusti tikrą biatlono nuotaiką, pirmiausia turi apsilankyti Hochfilceną. Į Austriją atvažiuoja daug fanų iš Vokietijos ir surengia čia tikrą spektaklį. Visi myli Hochfilceno etapą ir laukia Hochfilceno etapo [šiemet – pasaulio čempionato – red. past.]. Trasa yra matoma iš visų pusių, ir kadangi ratas eina laukais, žmonės tribūnoje visada žino, kas vyksta. Čia pamatysite daug daugiau, nei kitur. Oras paprastai būna saulėtas, žmonės būna mandagūs, ir matosi, kad Austrijoje yra tvarka“.

Pchjongčchangas (Pjončanas), 평창군,  Pietų Korėja

Apie šią vietą žinoma mažiausiai, joje varžybos vyksta metus prieš olimpiniu startus Korėjos kurorte. Anksčiau biatlomno bendruomenė labai baiminosi dėl sąlygų Azijoje, dabar jau aprimo. Mes vietoj citatos kviečiame pažiūrėti net du filmukus iš Pietų Korėjos – dokumentinį ir fantanstinį.

https://www.youtube.com/watch?v=0vxHdjCoUtY

https://www.youtube.com/watch?v=9AyjKXmU9qY

Tiumenė, Rusija, kovo 9 -12

„Rekomenduočiau į Rusiją vykti tiems, kurie turi išpaikintų, nežinia ko norinčių vaikų. Ten jie pamatytų, kaip mes visai gerai gyvename, kaip reikia gerbti ir džiaugtis tuo, ką turime. Kai atvažiuodavau į tokį Chanty Mansijską, visada prisimindavau kokia graži ta mūsų Čekija, ir kiek daug joje žmonių, kurie be reikalo niurzga. Skirtumas tarp žmonių netgi kvapą gniaužiantis. Štai iš džipo išlipa ponia su audinės kailiniais, o šalia eina ponios skudurais apsisukusios kojas, kad nesušaltų. Rusijoje gyvename normaliame viešbutyje, bet ten yra ir tokių su aukso stogais, o šalia – kaimo gatvelė, laksto laukiniai šunys. Jei kas tikrai nuvyks taip toli į Rusiją, tai manau gaus daugiau įspūdžių iš kitko, nei biatlonas. Rusijoje šalta, vėjas stiprus, sirgaliams nėra lengva, bet „krūta“, – dar apie Chantuose vykusį etapą pasakojo jo nugalėtoja.

Holmekollen, Oslo, Norvegija, kovo 17 – 19

„Dar viena legendinė vieta. Oslas – labai gražus miestas. Žiūrovams – įdomybė… stadione yra dideli ekranai, o varžybas komentatorius veda angliškai. Iš tribūnų matosi šaudykla, trasa, o tuo pačiu ir Oslas su įlanka. Miestas turi turtingą istoriją. Mane domina kultūra, tai prieš kelis metus pavyko, kad ir truputį slapta nuo trenerių, pažiūrėti Edvardo Muncho paveikslą „Šauksmas“. Man tai buvo patirtis panaši, kaip sirgaliui gyvai pamatyti varžybas“, – savo meniškai prigimčiai interviu ištikima išliko Soukalova.

We review the locations for the IBU World Cup 2016 – 2017 with a help of an old interview from Gabriela Koukalova and videos from Czech Biathlon Vimeo channel.