Antroji sezono viršūnė. Pjončanas.

Alpensa… Alpensa… šitą vardą murmu aš per sapnus. Na, o jei rimtai – tai toks kurortas Pjončano regione, Kangvono provincijoje, Tėbėko kalnuose. Čia, vietos golfo klube, gudrūs korėjiečiai susuko stačią trasą, kurioje jau kitąmet vyks olimpinės lenktynės. Kovo pradžioje čia ir vyko kaip ir antras pagal svarbą, sidabrinis sezono startas.

Korėjoje biatlono varžybos vyko jau ne pirmą kartą, ypatingai pasižymėjo 2009 čempionatas, kur persekiojime Ole Einaras Bjoerndaelenas nuvažiavo tiesiai per tiltelį ne aplink, kuo susidarė kažkoks fenomenalus konfūzas – bausti jį (bei kitus juo pasekusius) už tai ar ne. Medalius ėmė ir tada dar jauni slovėnė Teja Gregorin, beigi tada dar kroatas Jokūbas Fakas.

Korėjoje labai neįprasta virtuvė, ir nors sudėtinės maisto dalys lyg ir tos pačios – jautiena, bulvės, makaronai – ne visų sportininkų skrandžiai tai suprato. Nors IBU ir organizavo linksmus pasižaidimus – lenktynes su maistu, pasigirdo svarstymų, kad reikės atsivežti savo virėją ir lyginimų su „Rolton“.

Bet grįžkime į lenktynes, o realybė šiemet ir vėl buvo tokia, kad kai kurie trasos posūkiai, tada priminę slalomo giganto pėdsakus, buvo ištiesinti. Tačiau be kritimų nebuvo apsieita. O ir lygių epizodų olimpiniame 2,5 km „aukštyn, žemyn“ rate beveik nėra, nebent prieš pat šaudyklą.

Pagaliau temperatūra pasitaikė nelabai pastovi, kaprizinga – tai lengvas šaltukas, tai visai solidus pliusas. Trasas išgelbėjo tik tai, kad buvo iš anksto pasirūpinta gausiu sniego sluoksniu, o brigados išgirdo senokai girdėtą pranešimą, kad kai kur trasa bus apdirbta salietra. Aišku, tokiomis sąlygomis geriausiai sekasi… geriausiems.

Moterų tarpe vėl dominavo Laura Dahlmaier (švariai atsišaudžiusi persekiojime, ji antrąją varžovę  – o tai buvo Kaisa – finiše lenkė daugiau nei minutę!). Maloniu epizodu reikėtų laikyti Natalijos Kočerginos greitį sprinte, kuris jai net po 1+1 šaudymo leido užimti 52-ą vietą, ir patekti į persekiojimą, kur jinai irgi nepataikė tik 2 kartus ir pakilo į 51-ąją poziciją (su Akimova). Vyrų tarpe sprinte dominavo Eberhartas, bet persekiojime – vėl Martenas.

Estafetę vokietės laimėjo net ir be Dahlmaier, o štai vyrų estafetė buvo smarkiai išblaškyta vėjų, ir prasidėjo visai neblogai Lietuvai – Tomas iš 25 komandų baigė 19-as, Karol buvo  17-as, Vytautas vienu metu net 16-as, bet viskas baigėsi kaip visada ir mūsiškiai buvo pavyti ratu. Savo svajonių lenktynes pravažiavo latviai sudėtimi Lūša, Bricis, Patrijuks ir Rastorgujevs kaimynų kolektyvą ištraukė net 14-ą vietą, kaip ir užbaigdami diskusiją, kas vertesnis būti čia po metų (nors “Lietuvos ryte” pasirodė ir polemizuojantis straipsnis – atvirai pasakius nelabai iš karto aiški jo mintis – red. past.).

Pamiršau parašyti, kad estafetę tai laimėjo prancūzai, antri liko stipriai dar nuo savo čempionato užsivedę austrai, treti – antra pagal pajėgumą Norvegijos sudėtis. O ir šiaip – nepaisant nuskambėjusios Peifferio citatos – Pietų Korėja pasirodė svetinga, savanorius subūrusi, dainuojanti ir šokanti šalis, ir iki Olimpiados dar neabejotinai patobulės.

Ir čia teks grįžti, nieko nepadarysi 🙂

 

 

 

 

Hochfilzen. Sezono viršūnė.

Hochfilcenas yra vartai į Kicbiuelio Alpes, vienas iš geriausių slidinėti Tirolio vietų. O Tirolio sostinėje Zalcburge, kaip žinia, yra IBU būstinė. Tad Austrijoje mėgsta vykti pasaulio čempionatai – Zalfeldene vyko pats pirmas, dar 1958 metais, o taip pat pirmas bendras vyrų ir moterų eventas – 1989 metais, Feistritz an der Drau (beveik ant Slovėnijos sienos).

Pačiame Hochfilcene čempas buvo 2005 metais, tada medalius gavo Riko Grosas, Fišeris, Puare, Bricis, Čepikovas ir, aišku, Bjorndalenas. Tarp netikėtų laimėtojų individualkėje auksą ėmė čekas Roman Dostál, kuris dabar šios šalies televizijoje komentuoja biatlą. Tarp moterų – Henkel, Disl, Piliova, Zaiceva, bet ir, pavyzdžiui, kinietės – Sun Ribo ar Lju Sjanin.

Bet grįžkime į realybę. O realybė šiais metais vyko 1,1 km aukštyje. Kaip viską išaiškino žymus  ekstrasensas  specialistas iš Rusijos, Austrijos biatlono centro trasas išsiskiria tuo, kad čia nėra „aštrių pakilimų“ (kas patinka daugumai sportininkų), bet tuo pačiu ir ilgų nusileidimų – kentėti tenka vienodai ilgai ir visur. Nėra ir vieno kūno sudėjimo sportininkų persvaros prieš kitus.

Šaudyklą dauguma vertina kaip ramią, ne loterinę. Tiesa, čia irgi gali keistis oras – bet tam numatyti reikia stebėti dūmus iš kamino, kuriuos galėjote matyti visose transliacijose – jei jie ramiai kyla į viršų – oras stabilus… Jei išblaškyti – oro sąlygos keičiasi, metas kelti paniką slidžių paruošimo brigadai.

Čempionatas prasidėjo miksu, kuriame jau ir nusistovėjo aiškios, mūsų senai numatytos,  viso čempionato tendencijos – vokiečių (pirmiausia Lauros Dahlmeier) ir Fourcade‘o dominavimas. Rusai naglai išstatė į pirmą estafetę kadaise Epo ragavusį Loginovą, ir pasiėmė trečią vietą, todėl kelias dienas čempionate tvyrojo įtampa.

Mūsiškių maišytą estafetę uždrožė jau I etape šaudyme stovint Natalija K (kaip ir čekų – nauja starterės rolėje Eva Puskarčikova), o dabaigė taip pat atsistojęs – Vytautas Strolia. Rokui Suslavičiui startuoti kaip ir neteko. Visgi mūsų rinktinės štabas audė kokią tai slaptą mintį ir po kelių dienų nepavargęs į trasą šoko Tomas Kaukėnas, kuris sprinte nepataikė tik vieną kartą ir suma sumarum užėmė geriausią per sezoną 31-mą vietą, tik 1:30 atsilikęs nuo čempionu siurpriziškai tapusio Benedykto Doliaus.

Na o paskui prasidėjo nuobodybės, t.y. Dahlmeier ir Fourcade pergalės, kurių monotoniją kiek praskaidrino tik Gabrielos Koukalovos sprintas, pirmieji istorijoje amerikiečių podiumai ir rusų vyrų uždominavimas estafetėje. Mūsiškių abi estafetės buvo pralenktos ratu, nors merginos kiek aplenkė bulgares (austrės sugebėjo išsisidkvalifikuoti dėl godumo imti daugiau šovinių nei priklauso), o vyrai – didžiuosius britanus.

Tiesa, toje vyrų estafetėje buvo gražus vaizdas, kaip kažkokiu nerealiu „užlupimu į kalną“ Dominykas Landertingeris sugebėjo kovoje dėl bronzos padėti į vietą vokiečių komandą. Medalį gavo ir veteranas Danielius Mezotičius, kuris dalyvavo dar pradžioje minėtame 2005 metų čempionate.

Čia ratas užsidaro, ir balatono karavanas išskrendą į priešolimpinę savaitę į Aziją.

Thirty Thousand Pairs of Eyes

Thirty Thousand Pairs of Eyes

Ne paslaptis, kad šio puslapio užsklandoje – bent jau kol kas –  Nove Mesto Moravijoje  trasa,  pakilimas į patį bjauriausią kalniuką. Aišku, savaitgalį viskas atrodė kitaip, nes čia buvo minių minios. Čekai tiek šeštadienį, tiek sekmadienį į ir prie “Vysočina Arena” surinko per 30 tūkstančių žiūrovų

Kaip galėtume apžvelgti šį turą? Kažkas taikliai pajuokavo, kad jau ne vienus metus vyksta Pasaulio taurė, o gale atsiimti Krištolinės taurės visada ateina Martenas Furkadas, ir visada atsiveda naują panelę (pirmoji jo “partnerė” buvo dar Neuner, o šiemet turbūt mažai kas abejoja, kad ja bus Laura Dahlmeier…). Taigi, dar vienas Furkado hat-trick‘as…

Etapas turėjo ir savo herojų, tarp moterų – tai neabejotinai pirmą kartą į aukščiausias pozicijas prasibrovusi Anaii Ševalje. Tarsi iš niekur atsiradusi, tačiau kažkada ir jaunių festivalių dalyvė, ir universiados nugalėtoja, čiuvašė Tatjana Semionova, dabar žinoma kaip Akimova. Na, ir reikia pasakyt – ir Gabi Koukalova, juk kaip sakė treneris Rybaržas, olimpiada būna kartą į keturis kartus, bet tokios akimirkos būna vienąkart.

Ką galime pasakyti apie mūsiškių startus? Na, kaip praėjusiame straipsnyje apie Pokljuką galima tik burbtelėti MGPSNŠ ir kad patekti į persekiojimą (o kur dar masinis startas) lietuviams būtina šaudyti O+O. Tačiau esame solidesnis saitas, nei delfi komentaras, tad turėtume nesispjaudyti, o šiek tiek paanalizuoti. Akivaizdu, kad šaudydami taikliai Tomas ir Vytautas, (o neabejoju ir Karol) būtų bulgaro Gerdžikovo lygio ir greitesni, t.y. į “stihačką” būtų pakliuvę. Mūsų moterys, deja, ne – net Baiba Bendika “kojomis” jas lenkia minute.

Bet, reikia pasakyti, Nacijų taurės apskaitos formulė, mums yra palanki. Kad ir kaip Baiba yra palikta faktiškai vieniša, taip ir Mikis Riošas, kad ir kaip varo – Belgijos neišves virš mūsiškių. Dabartinėje padėtyje abi mūsų komandos yra 22-oje vietoje, kas reiškia po 2 atstovus olimpiadoje. Vyrai nedaug atsilieka nuo 21-mų suomių, kiek daugiau lenkia lenkus ir japonus. Moterys, savo ruožtu, jau gerokai atsilieka nuo esčių, o jas vejasi korėjietės ir rumunės.

Varžybų palankumas tame, kad persekiojimai ir masiniai startai į Nacijų taurę (išskyrus pasaulio čempionatą) nesiskaito (artimiausi startai yra Oberhofo sprintas ir Rupoldingo sprintas bei estafetė). Tad koks vienišas herojus/ė negali įtempti paskui save trijų savo šalies sportininkų (iš tikrųjų, Lietuvos vyrai kartu dabar turi daugiau taškų nei Furkadas).

Reikia pripažinti, kad sukorėjinti Frolina ir Starodubcevas taip pat nėra tokie, kaip jaunystėje. Lietuvai palankus ir visiškas Kinijos pranykimas (beje, IBU taurėje pasirodė keli Taivanio atstovai – red. past.)

Šią savaitę didelių varžybų nebus, tad kalbėsime matyt daugiausia apie dopingą, lankykite mūsų blogą.