Memuarai. Duszniki Arena. Part 1

Žiemos rytas. Pusė septynių. Polanica Zdrujaus kurortas. Šaltas kaip krištolas prieškalnių oras, kurį sutrikdo tik per pusnis prašuoliuojančios stirnos. O štai ryškiai violetine spalva dabintas mikroautobusas, kuris pajuda nuo gretimos vilos. Link Dušnikų. Su užrašu „Polish Biathlon Team“.. tai va kokius kaimynus turėjome. Ir čia jų yra daugiau…

Šiandien atvirajame Europos biatlono čempionate laisvesnė diena. Tačiau pirmiausia reikia atsiimti akreditacijas. Jas dalina senoviniame pastate, kurio salikėje nuo vienos sienos į tave žiūri išdidinta Veronika Nowakowska ir jos šautuvas, o nuo kitos Šopenas ir jo pomirtinė kaukė (miestas labai didžiuojasi, nes čia žymiausias lenkų kompozitorius davė savo pirmą nemokamą koncertą. Yra jo vardo muziejus).  Kaip visur mieste vėliavėlės, ir vietos turizmo biure įsikūrusi suvenyrų parduotuvė mirguliuoja tamsiai ir ryškiai violetine spalva.

duszniki_timetable

Dušnikų miestelis labai jaukus, kai kas sako čekiškas, kiti – vokiškas. Kvadratinės rotušės aikštės kampe snaudžia scena su apdovanojimų pakyla. O kol kas užeiname į kavinę, taip taip, „Dzień Dobry“.  Puiki kava ir „žieminė arbata“, internetas kaip krioklys, po keliais malasi katė. Pusė lankytojų – iš čempionato štabo, kita pusė – iš netoliese esančio Zielieneco šlaito tik ką paslidinėję, nusiseginėja petnešas.

WP_20170126_10_22_09_Pro_LI.jpg

Šalia greitkelio Vroclavas – Praha fanai specialioje stotelėje kviečiami į prabangų nemokamą busą iki įvykio vietos. Čia ir vokiečiai juodais akiniais, žaliomis striukėmis su išsiuvinėtais užrašais „Denise Herrmann fanclub“  – po jos šaudymo jie labai garsiai skalambins Alpių karvių varpeliais. Monstriški nuo ryto linksmi čekai – siena ir Nachod čia labai netoli. Kaip visada, netrūksta rusų. Lenkė mokytoja kemša į busą visą savo klasę, šaunuolė.

WP_20170127_09_50_59_Pro.jpg

Pats Dušnikų objektas, dabartinė lenkų biatlono Meka vadinasi Jamrozowa Polana (suprask, „zuikio kopūstų laukymė“) yra maždaug 700 km virš jūros lygio. Tai ne mūsų paežerės ir ne Nove Mesto ar Raubičių žemumos, bet ir ne Anterselvos / Pokljukos kalnai – toks viduriukas. Tarp kalnų eglių styro tik ką pabaigtas 5 aukštų betoninis pastatas, viduje dar ne visur į apdailą pamatysi. Į biatlono stadioną sportininkus veda iiilgas nusileidimas, todėl daugelis spėja atgauti kvapą. Kaip vėliau spaudos konferencijoje pastebi Loginovas, per čempionatą vėjas buvo ramus, šaudykloje nepateikė siurprizų. Todėl daugelis sportininkų (tame tarpe ir mūsiškių) šaudo taikliau, nei vidurkis.

Saulėtas penktadienis (tiesą pasakius, visos dienos ten buvo saulėtos) Europos čempionate sprintų diena. Didžiausia Lietuvos žvaigždė Lenkijoje – aišku, Karolis Dombrovskis. „Polsatas“ net kelis kartus kartoja reportažą, kuriame žurnalistas išprovokuoja  Karolį net pašokti, kaip Nemenčinės lenkų liaudies šokių ansamblyje.  Per tiesioginę sprintų transliaciją komentatorius net gražo rankas, kai Karolis nepataiko, nes prieš tai individualiose lenktynėse jis čia šaudė absoliučiai švariai, užimdamas 16 vietą.

Tik vieną klaidą padarė ir į persekiojimą kvalifikavosi ir Natalija Paulauskaitė (tiesa, mes po to taip ir nesužinome, kodėl šeštadienį pursuite nei ji, nei Karol nedalyvauja). IBU karuselėje debiutuoja ir Kotryna Vitkūnaitė, ir Denis Demkov, ir Linas Banys. Nors prieš startą žegnojasi, bet paskutiniu (net 125) starto sąraše buvęs anykštėnas šaudo 0+0, labai stengiasi nes nuolatos ekrane, ir finišuoja plojant tribūnoms.

O čia jau stato pakylą ir dalins gėles… Ne paslaptis, kad šiame renginyje paprastai geriausiai pasirodo Rusijos sportininkai, ypač tie, kurie po visokių diskvalifikacijų ir apsilpimų buvo iškritę, nebepaimti į „A“ rinktinę. Tai nereiškia, kad jie nurašyti – juk prie trasos malasi „pats“ Rasiejos vyr. treneris Kasperovičius. Kaip spaudos konferencijoje filosofiškai samprotavo tarp prizininkių vėl atsidūrusi Svieta Slepcova: „Tjaželee vsego bylo poveritj v sebja“. Visgi rusų dominavimą tą dieną pavyko pralaužti bulgarams, ypač pirmą savo „aš ilgai jos laukiau“ pergalę patyrusiam Ilievui bei ukrainietei Julijai  „o tai čia buvo didelis greitis??“ Džymai.

Sportininkai jau skirstosi, kas pabėgioti (Staryx), kas prasukti dar ratą. Randu kelią į miestelį pro „Saulėtąją laukymę“ ir einu – rytoj nauja diena biatlono tribūnoje, tai nauja porcija įspūdžių.

* * *

European open Biathlon Championships in Poland, Duszniki Zdroj is one of closest for us, biathlon fans from Lithuania. Great sunny weather contributed to the nicest experience!

Memuarai. Duszniki Arena. Part 2.

Penktame aukšte dabar mes trise. Ji šokinėja nuo lango stiklo, lėkštės su bigosu ir nepaleidžia iš rankų rožinio telefono – seka savo komandos drauges. Aš stengiuosi žiūrėti ramiai, pasidėjęs ant kelių planšetę su Siwidatą. Na, o stalo gale įsitaisęs stadiono komentatorius, griausmingu balsu sveikina vis dar rusėms bandančias pasipriešinti Moniką Hojniš ar Veroniką Vitkovą. Veltui…

Vėliau prie pietų stalo lenkų žurnalistas džiaugiasi – gerai, kad čia suvažiavo tiek daug čekų sirgalių, jie jau supranta biatloną. Pokalbis nukrypsta į šuolius su slidėmis ir paprastąjį slidinėjimą.  Lenkai bando imti kuklias tribūnas gausumu – suvažiavo giminės, vietos gyventojai, moksleiviai. Yra ir vokiečių, ukrainiečių.

WP_20170127_12_29_04_Pro.jpg

Tradiciškai gausi rusų delegacija – ir neveltui jie šiuos Europos čempionatus kartais juokais vadina „atviruoju Rusijos čempionatu“. Jie visi čia – ir Loginov, ir Starykh, ir Slepcova, prieš pasirodymą koridoriumi prabėga paklaikusiomis akimis Garaničevas – atrodo, paskutiniu momentu keitėsi slides į kitaip išteptas. Jei nesivaidena, kažkur klaidžioja ir pats vyriausias jų treneris Kasperovič.

WP_20170127_12_29_50_Pro.jpg

Dušnikai turi daug žavesio – nei per žemi, nei per aukšti kalnai, stūkso šimtametės eglės, o kažkur už jų – Zielienieco kalnų slidinėjimo trasos, jei nori kaip kokioj Anterselvoj derinti rytinį ar naktinį nusileidimą su dieniniu biatlonu.  Skaidrus ir šaltai gaivus oras. Silpniausiems – pačiame objekte veikia alaus bravoras. Pats kompleksas, lenkų talentų gimdykla yra visai šalia trasos Vroclavas – Nachodas (geriau žinote čia gaminamą alų „Primator“) – Praha. Apie Dušnikų negigantiškumą, pačio miestelio jaukumą, kulinariją girdėjom daug gerų žodžių ir galim tik pakartot.

WP_20170127_12_32_52_Pro_LI.jpg

Pirmą kartą atvažiavus biatloną pažiūrėti gyvai, stebina viskas – tai, kad gali pamatyti iš tribūnos taikinius. Stebina ir sportininkų o ypač sportininkių greitis, ypač einant į finišą. Na ir bendras azartas, kurį pajunti, vykstant lygiai kontaktinei kovai. Deja, Dušnikuose, tokios buvo nedaug, o ypač su mūsiškių dalyvavimu. Tipiškesnė situacija – iš jaunesnių tribūnoje stovinčių komandos narių sužinai, kad vyresni jau išvažiavo ir pvz persekiojimo nebėgs (apie po savaitgalio vykstančias estafetes nėra net kalbos).

WP_20170127_12_26_48_Pro_LI.jpg

Akreditacija įvairaus lygio čempionatuose suteikia papildomų galimybių – na, ne patekti į rūbines ar vaks – kabinas, bet bent jau pasitrinti betoniniame tunelyje. Iškišus galvą tolimiausiame koridoriuje gali gauti kulką į galvą – atsiduri maždaug ten, kur dirba šaudyklos kamera, ir prieš prišaudymą tikrai būsi išvytas. Praėjęs pro visokias pamerktas gėles į vidurinį koridorių, gali stebėti trenerių ir sportininkų darbą prišaudant varžybas, pamatyti daug psichologinių subtilybių. Bet štai jau tikrinami šautuvai ir žymimos slidės, į vietas eina lemingai taikinių teisėjai, ir geriau traukti miks-zonos ar tribūnos link.

WP_20170127_12_22_56_Pro_LI.jpg

Vyrų persekiojimo pabaigoje einu į tiltą virš trasos. Dušnikuose sportininkams nesunku – prieš stadioną eina ilgas atsikvėpti leidžiantis nusileidimas, tik nedidelis kalniukas ir iškart į šaudyklą ar finišą. Čia Andriejus Rastorgujevas geresnio slydimo ar tiesiog fizinio efforto dėka pralenkia rusą Volkovą. Vienas iš retų nerusiškų podiumų šiame Europos atvirajame.

O tuo tarpu rusų komandos padėjėjai sveikina vienas kitą su Loginovo pergale (jie išsidėstę literaliai kas vienas – du šimtai metrų) ir eidami aptarinėja: „Klausyk, aš nesuprantų austrų. Jie čia atvažiuoja lygiai aštuntą ryto. Ir važinėja, testuoja… Ką jie testuoja?“

WP_20170127_12_20_59_Pro_LI.jpg

Matyt, tai buvo jau ženklas judėti į Hochfilzeną

Nie pytaj mnie…

Šį savaitgalį OOOOO.lt redakcija keliasi į Dušnikų Zdrujų, pietinę Lenkiją (ir visai šalia Čekijos sienos), nes čia vyks atvirasis Europos biatlono čempionatas. Ta proga nusprendėme priminti mūsų pietinių kaimynų didžiausius pasiekimus biatlone, priminti žymiausias jų asmenybes.

Lenkų biatlono didvyris numeris vienas, su mažai abejonių, yra Tomašas Sikora, dabar dirbantis rinktinės treneriu. Turino olimpiados sidabro medalininkas, auksas pasaulio čempionate iš individualių varžybų Antholce dar 1995-aisiais, visa tai galite išvysti klipuose žemiau – kaip Sikora šauna paskutinį šūvį, žegnojasi ir t.t.

Tačiau istorijų yra ir daugiau – pavyzdžiui, 1997 metais slovakų Osrblie vyko dar toks dalykas kaip komandinis bėgimas, tai Sikora su Janu ir Vieslavu Zemianinais bei Vojtechu Kozubu paėmė bronzos medalius. Na, čia, maždaug tokie laikai, kai valdė baltarusių vyrai, Riko Grossas, na ir Ole Einaras Bjorndalenas…

Tikroje estafetėje geriausias lenkų vyrų komandų pasirodymas įvyko jau tolimais 1968 metais olimpiadoje Grenoblyje, kai Juzefas Ružakas, Andžejus Fiedoras, Stanislavas Lukaščikas ir Stanislavas Ščepaniakas ėmė su 4 baudomis 4 vietą. Štai kaip viskas tai laikais atrodė:

Dabar kiek apie miksą, ir čia šokame į Korėją, į Pjončianą, į 2008 metus. Tada Sikora, jo draugelis Kšyštofas Plyvalčikas, Krystyna tada dar Palka ir Magdalena Gvizdon ėmė 5-ąją vietą.

Moterų tų praeities migloje pranykusių komandinių varžybų tarpe lenkės netgi ėmė bronzą. Tiesa tai buvo tolimais 1993 metais bulgarų Boroviece, o startavo Kielpinska, Liberda, Stera ir Mikolajčik. Italų archeologai turi netgi vaizdų, kaip tada atrodė biatlonas:

Klasikinėje moterų estafetėje lenkaitės gražiau atrodė šiais laikais. Pavyzdžiui, 2008 gruodį Hochfilcene startavusios Palka, Gvizdon, Veronika Novakovska, na ir nebestartuojanti Agnieška Gžybek buvo trečios.

Aišku, pergalės lenkių gražesnės buvo individualios. Pirmiausia, Lenkijos armijos kapralė, Krystyna Guzik dabar jau Palka, pasižymėjo ne tik universiadose ar karinių pajėgų čempionatuose, bet turi ir sidabrą iš Pasaulio čempionato, vykusio 2013 Čekijoje, o taip pat keturis pasaulio taurės podiumus.

Tame pačiame čempionate 2013 Čekijoje įspūdingai per masinį startą finišavo ir Monika Hojniš:

Pastaruoju metu du sėkmingus sidabrinius startus fiksavo ir Veronika Novakovska, na dabar, kaip ji pati sakė, jos sėkmingas skaičius duo pasireiškė tuo, kad šiemet ji pagimdė dvynius, du sūnus.  Šauni mama apie visą tai veda ir blogą.

Novakovska pati yra iš Dušnikų, tai ir mus ten kviečia, tad iki pasimatymo naujame objekte Lenkijoje!

On the ocassion of the European Biathlon Championship in Duszniki Zdroj, so we take a chance to review the biggest achievements of Polish biathlon – from 1968 up to ….

Viduržiemio nakties sapnas. Vyrai.

Svarbiausia mūsų komandoms šiemet – vieta pasaulio Nacijų taurėje, nes nuo to priklauso sportininkų skaičius kitų metų Pjengčiango žiemos olimpiadoje. Priminsime, kad 1-20 vietas užėmę atletai siųs ne mažiau 4 sportininkų, 21 ir 22 – po du, o 23 ir žemiau tik po vieną sportininką link didžiausio kiekvienam įvykio.

Šioje publikacijoje siekiame parodyti, kiek konkrečiai taškų dabar yra iškovojusios “kaimyninės” rinktinės, kokie atletai kiek pasižymėjo, ir pabandyti paspėlioti kas laukia ateityje. Mūsiškių nuotaikas  tiksliai reziumavo trenerio interviu, bet ar verta nors kiek prarasti optimizmą? Dabar į įskaitą eis Oberhofo sprintas, bei Rupoldingo estafetė ir sprintas. Persekiojimai ir visos kitos masakros į Nacijų taurės įskaitą neina, kas gal ir gerai.

Taigi, apžvelkime, kas kiek surinko taškų iš artimiausių persekiojamųjų ir persekiotųjų.

  1. Rumunija – 1122.0: Kornelis Pučianu – 444.5, Džordže Buta – 306.5, Rėmus Fauras – 262, Mariušas Ungurianu – 109;

Rumunijos rinktinės neabejotinas lyderis yra 27-erių sulaukęs Pučianu, Ostersunde sušiurpinęs net 14 vieta individualiose lenktynėse. 23 metų Buta ten pat liko visai netoli įskaitinių taškų, t.y. 47-oje vietoje. Blogos naujienos mūsų komandai yra tos, kad prie rinktinės artėja ir gerais startais vasaros biatlone pasižymėjęs 22-metų Ungurianu, todėl kartu su patyrusiu Fauru susidaro tokia kaip ir stabili apie 70-80 vietą asmeninėse imanti net ketveriukė, ir rumunų komandą pasivyti mūsiškiams tampa gana sunku.

  1. Estija – 1040.0: Кiauris Кoivas – 328, Rene Zahkna – 324.5, Rolandas Lesingas – 196.5, Martinas Remelingas – 108.5, Johanas Toliharmas – 50, Kalevas Ermitsas – 32.5

Šiaip tai derėtų paklausti, ką išvis šioje vietoje veikia estai, nes šiaip jų vyrų estafetės tipinė vieta yra 14 ar 15, o pernai Antholce buvo net 10-a. Vis dėlto yra kaip yra, rinktinėje išsiskyrė du lyderiai tai 33 metų Koivas daugiausia deka 21-os vietos individualiose lenktynėse, bei pagaliau pilnaverčiai pas vyrus atvykęs estų biatlono žvaigždės Zakhnos 22 metų sūnus Rene, pernai Chantuose pakliuvęs jau ir į persekiojimą. Kiti estai nestabilūs, ir tuo (teoriškai) galėtų pasinaudoti mūsų rinktinė.

     20. Latvija – 1019.0: Andrejs Rastorgujevas – 497.5, Ilmaras Bricis – 258.5, Daumantas Lūsa – 160.5, Robertas Slotinšas – 102.5

Čia viskas aišku – pusė Latvijos rinktinės tai Rastorgujevas, kuris su savo ne pirmą sezoną demonstruojamu greičiu greitai paguodos gėlių buketą iškeis ir į podiumą. Tačiau kaip šlubuoja kita dalis? Bricis aiškus sveikinamas daugelio, bet greičiu mūsiškiams įkandamas. 24 metų Daumants Lūsa iš esmės gerai pasirodė (su Baiba) Osteryje supermikste, bet šios estafetės į jokią įskaitą neina, tad bičas toliau startavo IBU taurėje. Savo ruožtu jį pakeitęs 25 metų Slotinšas jokių stebuklų neparodė, tiksliau užėmė vietų ir su trimis skaičiais. Taip kad tolesnė kova su latviais, ypač estafetės lygyje lietuviams labai reali ir reikalinga.

  1. Suomija – Olis Hidensalo – 445; Tuomas Grionmanas – 302, Tėmu Huchtala – 174.5, Samis Orpana – 68.5

Suomijos rinktinė pagal pasiekimus kol kas turi du lyderius ir (bent man) yra per žemoje vietoje. Olis Hidensalu Nove Mesto ėmė įskaitinius taškus sprinte ir persekiojime, o aplamai nepamirškie kad Olis ir Tuomas kartu su Mari ir Kaiša yra naujausi pasaulio vasaros biatlono čempionai mikse.

Dabartinius komandos taškus galima paaiškinti nebent tuo, kad trečiam numeriui Huhtalai yra 22 metai ir vasarą Otepėje jis startavo dar tarp jaunių. Orpanai jau 26-eri, ir jo geriausias pasiekimas yra 62 vieta 20 km lenktynėse pernai Holmekolene. Tai primena, kad jei etapas iš Tiumenės bus perkeltas į Suomiją, Kontiolahtyje suomiams gali įsijungti visokie papildomi varikliai, ir mūsiškiams vėl bus sunku juos gaudyt.

  1. Lietuva 973.0: Karol Dombrowski – 347, Тomas Kaukėnas – 332.5, Vytautas Strolia – 258.5, Rokas Suslavičius – 35.

  2. Lenkija – 838.0: Gžegožas Guzikas – 310, Mateušas Janikas – 215, Rafalas Penaras – 207, Lukašas Ščurekas – 65, Andžėjus Nendza – Kubinecas – 41.

Lenkijos rinktinė turi ilgalaikių bėdų su sėkmių stoka, kurią neva turėjo išspręsti Tomašo Sykoros ištreniruoti jauniai, tačiau jiems dar toli gražu iki įskaitinių taškų ir panašiai. Pavyzdžiui, mano nuomone, intelektu ir susitelkimu pasižymintis buvęs jaunis Penaras vis dar labai priklausomas nuo formos. Rinktinės lyderiu įsitvirtino rinktinės lyderę savo pavarde apdovanojęs 25-erių Guzikas, beje tarpušvenčiu nugalėjęs ir Lenkijos čempionate, ir daug dar žadantis. Visgi tai įkandami priešininkai.

  1. Japonija – 676.0: Mikito Tačizakis – 394.5, Cukasa Kobonokis – 157.5, Kosukė Ozakis – 71.5, Jundži Nagajis – 52.5

Tarp japonų taip pat turime vieną lyderį, taip pat savo pavarde moterų rinktinės lyderę apdovanojusį 28-erių Tačizakį, startuojantį labai labai stabiliai apie 70 vietą. 24 metų Ozakiui ir tuo labiau 35-erių Nagajis to pademonstruoti negali, daugiau naudingi estafetėse. O štai 25-erių Kobonokis man atrodo pavojingu priešininku – juk gruodį sprinte Obertilache, kad ir IBU taurėje – bet jis ėmė 16 vietą. Daug lemia ir tai, kad šiemet vienas etapas keliauja į Korėją, į Aziją, kur įprastai kovingi japonai norės pasirodyti gerai. O samurajus – pavojingas priešinininkas.

Rytoj pratęsime apie moteris…

Have You Really, Really Really Watched Biathlon?

Have You Really, Really Really Watched Biathlon?

Klausimas daugeliui akivaizdus — kiek biatlono tikrai mes pamatome ant sofos, ar šalia trasos, netgi tribūnoje. Juk kai kurios vietos – ne tik dopingo kontrolė, bet ir sportininkų mikso zona, kur nusirenginėjama ar ta vieta kur trenerių elitas į binoklius spokso – praktiškai neprieinama.  Taip ir nepamatome, kad šaudyklos pagrindas – visai ne baltas kaip sniegas, o žalia žolė…

Vis dėlto kartais būna malonių išimčių. Viena tokių – Rusijos televizijos “Matč!” žurnalisto Iljos Trifanovo (taip, ten ne tik monstras Gubernjevas dirba) suorganizuotas siužetas, pavadintas „Biatlon Live“.  Žurnalistas sugebėjo  per vyrų estafetę praeitą gruodį Hochfilcene action kamerą užkabinti ne vienam įvykių liudininkui, tarp kurių buvo ir Rusijos rinktinės  narys Dmitrijus Malyška (trumpai) ir gydytojas Artiomas Kryncylovas (daugiausia).

Tokiu būdu kamera patenka „visur“, ir galime sekti kaip Lioha, Žeka, Dimka bei Antoha daugiausia Antochos pastangomis aplenkia norvegus (read padususį Svendseną) ir užima taip retą šiai sudečiai pirmą vietą.  Kitas malonus dalykas – fanai gali pratintis, nes šį ciklą Hochfilzene bus pasaulio čempionatas, ir biathlon family karavanas čia apsistos ilgiausiai.

Russian TV Match and their journo Ilya Trifanov managed to get action cameras on their sportsmen to witness the victory of their male relay last December in Hochfilzen, the future site of World Champion 2017. Can they repeat the feat this year in Sweden, with novices like Tsvetkov, Akimova and the evergreen Sleptsova in the mix with “Antoha”?

Raubičiai – tolimi ir artimi…

Raubičiai – tolimi ir artimi…

Galime vartyti vienaip, galime vartyti kitaip – tačiau artimiausias aukščiausios, “A” klasės biatlono stadionas mums, lietuviams – net nėra 100 km nuo sostinės Vilniaus centro… taip, Raubičiuose, Baltarusijoje. Čia galima palenktyniauti ir  pabendrauti su OEB, pamatyti praeities legendas, netgi šauniai pasitreniruoti. Ir ne vien biatloną.

Vis dėlto šiandien sunku įsivaizduoti vėliavomis ir plakatais pasipuošusių fanų perpildytą traukinį Vilnius – Minskas, skubantį į Pasaulio taurės etapą. Ne tik dėl visažinio kaimynų tėvelio politikos. Vis dėlto, ir kažką  iš riboto vietovių tektų aukoti – negi Švediją, Suomiją ar Slovėniją?  Antra, kaip su orais? Tačiau IBU šiek tiek vilties Gudijos perlui palieka. Juk fristailo Pasaulio taurės etapas jau čia surengtas buvo!

Žvelgiant į praeitį, juk Raubičų istorija nuostabi. Kai IBU 1975 metais nusprendė surengti pasaulio čempionatą Sovietų Sąjungoje, čia praktiškai nebuvo nieko. Per rekordinius vienus metus nuo projektavimo pradžios (!) Mašerovo Baltarusijoje  čia iškilo 20 km trasa, dvi šaudyklos, du viešbučiai, saunos, o vėliau – ir tramplynai. Netgi gražuolė bažnyčia čia yra 🙂

Raubičų istorijos viršūne tapo 1982-ieji, kai čia dar kartą buvo surengtas pasaulio čempionatas, kuriame dominavo Ulrichas ir Kvalfossas (Šalna dar nestartavo). Vėliau kompleksas tapo toks gražus tik pastaraisiais metais… bet apie ką čia aš, juk apie visa tai yra puikus filmas (šį kartą tenka apgailestauti, kad ir be lietuviškų, ir be angliškų titrų).

Raubichi is the closest “Class A” biathlon stadium for Lithuanians, just 100 kms by train from the capital Vilnius. Will this site near Minsk, Belarus host the World Cup in 2020 or 2021? This blog showcases a little bit of Belarus biathlon history… and dont you forget the current generation in their new rosy uniforms!