Memuarai. Duszniki Arena. Part 1

Žiemos rytas. Pusė septynių. Polanica Zdrujaus kurortas. Šaltas kaip krištolas prieškalnių oras, kurį sutrikdo tik per pusnis prašuoliuojančios stirnos. O štai ryškiai violetine spalva dabintas mikroautobusas, kuris pajuda nuo gretimos vilos. Link Dušnikų. Su užrašu „Polish Biathlon Team“.. tai va kokius kaimynus turėjome. Ir čia jų yra daugiau…

Šiandien atvirajame Europos biatlono čempionate laisvesnė diena. Tačiau pirmiausia reikia atsiimti akreditacijas. Jas dalina senoviniame pastate, kurio salikėje nuo vienos sienos į tave žiūri išdidinta Veronika Nowakowska ir jos šautuvas, o nuo kitos Šopenas ir jo pomirtinė kaukė (miestas labai didžiuojasi, nes čia žymiausias lenkų kompozitorius davė savo pirmą nemokamą koncertą. Yra jo vardo muziejus).  Kaip visur mieste vėliavėlės, ir vietos turizmo biure įsikūrusi suvenyrų parduotuvė mirguliuoja tamsiai ir ryškiai violetine spalva.

duszniki_timetable

Dušnikų miestelis labai jaukus, kai kas sako čekiškas, kiti – vokiškas. Kvadratinės rotušės aikštės kampe snaudžia scena su apdovanojimų pakyla. O kol kas užeiname į kavinę, taip taip, „Dzień Dobry“.  Puiki kava ir „žieminė arbata“, internetas kaip krioklys, po keliais malasi katė. Pusė lankytojų – iš čempionato štabo, kita pusė – iš netoliese esančio Zielieneco šlaito tik ką paslidinėję, nusiseginėja petnešas.

WP_20170126_10_22_09_Pro_LI.jpg

Šalia greitkelio Vroclavas – Praha fanai specialioje stotelėje kviečiami į prabangų nemokamą busą iki įvykio vietos. Čia ir vokiečiai juodais akiniais, žaliomis striukėmis su išsiuvinėtais užrašais „Denise Herrmann fanclub“  – po jos šaudymo jie labai garsiai skalambins Alpių karvių varpeliais. Monstriški nuo ryto linksmi čekai – siena ir Nachod čia labai netoli. Kaip visada, netrūksta rusų. Lenkė mokytoja kemša į busą visą savo klasę, šaunuolė.

WP_20170127_09_50_59_Pro.jpg

Pats Dušnikų objektas, dabartinė lenkų biatlono Meka vadinasi Jamrozowa Polana (suprask, „zuikio kopūstų laukymė“) yra maždaug 700 km virš jūros lygio. Tai ne mūsų paežerės ir ne Nove Mesto ar Raubičių žemumos, bet ir ne Anterselvos / Pokljukos kalnai – toks viduriukas. Tarp kalnų eglių styro tik ką pabaigtas 5 aukštų betoninis pastatas, viduje dar ne visur į apdailą pamatysi. Į biatlono stadioną sportininkus veda iiilgas nusileidimas, todėl daugelis spėja atgauti kvapą. Kaip vėliau spaudos konferencijoje pastebi Loginovas, per čempionatą vėjas buvo ramus, šaudykloje nepateikė siurprizų. Todėl daugelis sportininkų (tame tarpe ir mūsiškių) šaudo taikliau, nei vidurkis.

Saulėtas penktadienis (tiesą pasakius, visos dienos ten buvo saulėtos) Europos čempionate sprintų diena. Didžiausia Lietuvos žvaigždė Lenkijoje – aišku, Karolis Dombrovskis. „Polsatas“ net kelis kartus kartoja reportažą, kuriame žurnalistas išprovokuoja  Karolį net pašokti, kaip Nemenčinės lenkų liaudies šokių ansamblyje.  Per tiesioginę sprintų transliaciją komentatorius net gražo rankas, kai Karolis nepataiko, nes prieš tai individualiose lenktynėse jis čia šaudė absoliučiai švariai, užimdamas 16 vietą.

Tik vieną klaidą padarė ir į persekiojimą kvalifikavosi ir Natalija Paulauskaitė (tiesa, mes po to taip ir nesužinome, kodėl šeštadienį pursuite nei ji, nei Karol nedalyvauja). IBU karuselėje debiutuoja ir Kotryna Vitkūnaitė, ir Denis Demkov, ir Linas Banys. Nors prieš startą žegnojasi, bet paskutiniu (net 125) starto sąraše buvęs anykštėnas šaudo 0+0, labai stengiasi nes nuolatos ekrane, ir finišuoja plojant tribūnoms.

O čia jau stato pakylą ir dalins gėles… Ne paslaptis, kad šiame renginyje paprastai geriausiai pasirodo Rusijos sportininkai, ypač tie, kurie po visokių diskvalifikacijų ir apsilpimų buvo iškritę, nebepaimti į „A“ rinktinę. Tai nereiškia, kad jie nurašyti – juk prie trasos malasi „pats“ Rasiejos vyr. treneris Kasperovičius. Kaip spaudos konferencijoje filosofiškai samprotavo tarp prizininkių vėl atsidūrusi Svieta Slepcova: „Tjaželee vsego bylo poveritj v sebja“. Visgi rusų dominavimą tą dieną pavyko pralaužti bulgarams, ypač pirmą savo „aš ilgai jos laukiau“ pergalę patyrusiam Ilievui bei ukrainietei Julijai  „o tai čia buvo didelis greitis??“ Džymai.

Sportininkai jau skirstosi, kas pabėgioti (Staryx), kas prasukti dar ratą. Randu kelią į miestelį pro „Saulėtąją laukymę“ ir einu – rytoj nauja diena biatlono tribūnoje, tai nauja porcija įspūdžių.

* * *

European open Biathlon Championships in Poland, Duszniki Zdroj is one of closest for us, biathlon fans from Lithuania. Great sunny weather contributed to the nicest experience!

Memuarai. Duszniki Arena. Part 2.

Penktame aukšte dabar mes trise. Ji šokinėja nuo lango stiklo, lėkštės su bigosu ir nepaleidžia iš rankų rožinio telefono – seka savo komandos drauges. Aš stengiuosi žiūrėti ramiai, pasidėjęs ant kelių planšetę su Siwidatą. Na, o stalo gale įsitaisęs stadiono komentatorius, griausmingu balsu sveikina vis dar rusėms bandančias pasipriešinti Moniką Hojniš ar Veroniką Vitkovą. Veltui…

Vėliau prie pietų stalo lenkų žurnalistas džiaugiasi – gerai, kad čia suvažiavo tiek daug čekų sirgalių, jie jau supranta biatloną. Pokalbis nukrypsta į šuolius su slidėmis ir paprastąjį slidinėjimą.  Lenkai bando imti kuklias tribūnas gausumu – suvažiavo giminės, vietos gyventojai, moksleiviai. Yra ir vokiečių, ukrainiečių.

WP_20170127_12_29_04_Pro.jpg

Tradiciškai gausi rusų delegacija – ir neveltui jie šiuos Europos čempionatus kartais juokais vadina „atviruoju Rusijos čempionatu“. Jie visi čia – ir Loginov, ir Starykh, ir Slepcova, prieš pasirodymą koridoriumi prabėga paklaikusiomis akimis Garaničevas – atrodo, paskutiniu momentu keitėsi slides į kitaip išteptas. Jei nesivaidena, kažkur klaidžioja ir pats vyriausias jų treneris Kasperovič.

WP_20170127_12_29_50_Pro.jpg

Dušnikai turi daug žavesio – nei per žemi, nei per aukšti kalnai, stūkso šimtametės eglės, o kažkur už jų – Zielienieco kalnų slidinėjimo trasos, jei nori kaip kokioj Anterselvoj derinti rytinį ar naktinį nusileidimą su dieniniu biatlonu.  Skaidrus ir šaltai gaivus oras. Silpniausiems – pačiame objekte veikia alaus bravoras. Pats kompleksas, lenkų talentų gimdykla yra visai šalia trasos Vroclavas – Nachodas (geriau žinote čia gaminamą alų „Primator“) – Praha. Apie Dušnikų negigantiškumą, pačio miestelio jaukumą, kulinariją girdėjom daug gerų žodžių ir galim tik pakartot.

WP_20170127_12_32_52_Pro_LI.jpg

Pirmą kartą atvažiavus biatloną pažiūrėti gyvai, stebina viskas – tai, kad gali pamatyti iš tribūnos taikinius. Stebina ir sportininkų o ypač sportininkių greitis, ypač einant į finišą. Na ir bendras azartas, kurį pajunti, vykstant lygiai kontaktinei kovai. Deja, Dušnikuose, tokios buvo nedaug, o ypač su mūsiškių dalyvavimu. Tipiškesnė situacija – iš jaunesnių tribūnoje stovinčių komandos narių sužinai, kad vyresni jau išvažiavo ir pvz persekiojimo nebėgs (apie po savaitgalio vykstančias estafetes nėra net kalbos).

WP_20170127_12_26_48_Pro_LI.jpg

Akreditacija įvairaus lygio čempionatuose suteikia papildomų galimybių – na, ne patekti į rūbines ar vaks – kabinas, bet bent jau pasitrinti betoniniame tunelyje. Iškišus galvą tolimiausiame koridoriuje gali gauti kulką į galvą – atsiduri maždaug ten, kur dirba šaudyklos kamera, ir prieš prišaudymą tikrai būsi išvytas. Praėjęs pro visokias pamerktas gėles į vidurinį koridorių, gali stebėti trenerių ir sportininkų darbą prišaudant varžybas, pamatyti daug psichologinių subtilybių. Bet štai jau tikrinami šautuvai ir žymimos slidės, į vietas eina lemingai taikinių teisėjai, ir geriau traukti miks-zonos ar tribūnos link.

WP_20170127_12_22_56_Pro_LI.jpg

Vyrų persekiojimo pabaigoje einu į tiltą virš trasos. Dušnikuose sportininkams nesunku – prieš stadioną eina ilgas atsikvėpti leidžiantis nusileidimas, tik nedidelis kalniukas ir iškart į šaudyklą ar finišą. Čia Andriejus Rastorgujevas geresnio slydimo ar tiesiog fizinio efforto dėka pralenkia rusą Volkovą. Vienas iš retų nerusiškų podiumų šiame Europos atvirajame.

O tuo tarpu rusų komandos padėjėjai sveikina vienas kitą su Loginovo pergale (jie išsidėstę literaliai kas vienas – du šimtai metrų) ir eidami aptarinėja: „Klausyk, aš nesuprantų austrų. Jie čia atvažiuoja lygiai aštuntą ryto. Ir važinėja, testuoja… Ką jie testuoja?“

WP_20170127_12_20_59_Pro_LI.jpg

Matyt, tai buvo jau ženklas judėti į Hochfilzeną

And The Wind The Wind Is Blowing…

Pirmosios IBU taurės varžybos Beitostolene pasižymėjo ne tik uraganišku vėju, bet ir tuo, kad buvo išbandyta nauja, elektroninė taikinių sistema. Sportininkų profiliai pražydo nuotraukomis, vaizduojančiomis jų taiklumą (pas mus – iliustracija iš ispanės Viktorijos Padial FB profilio). Na, o sekmadienį – vėl sprintas ir galimybė “pasitaisyti” – aišku tik tada, jei leidžia oras :).

Sekmadienį Denise Herrmann nepataikė tris kartus ir užėmė trečiąją vietą, kita vokietė Nadin Horchler vieną ir užėmė antrą vietą, o štai su vienu nepataikymu bet pirmą vietą užėmė vakarykštė jaunė Markéta “Makula” Davidová, kuri rodo kad abiturientės žodžiai, ištarti per čekų sezono apdovanojimus, kad “nori atsirinkti į olimpiadą” – ne tušti.

Vyrų tarpe reabilitavosi Malyška, užėmęs antrą vietą, tačiau nugalėjo jo tautietis Jelisejevas. Trečias liko norvegas L’abee Lundas, nepataikęs net keturis kartus. Bricis pakilo jau į devynioliktą vietą, na o lietuviai ir lietuvės nedalyvavo.

Today is a special day for the young Markéta “Makula” Davidová of the Czech Republic who wins her first race from the second attempt. We all believe in unicorns.

Pirmasis 2016/2017 sprintas

 

Taigi, šio sezono pradžios laukti jau ir nebeliko ko, nes šį rytą IBU taurės varžybas Beitostølene, Švedijoje pradėjo lūzeriai  visų šalių „B“ rinktinės, tarp kurių nemaža ir kandidatų į 5-6 rinktinės vietą Ostersunde. Vyrų sprinte nugalėjo vienintelis taikliai šaudęs, didelį komebaką darantis Vetlė Šostedas Kristjansenas, artimiausią persekiotoją dėl vietos norvegų elite Gjermundšaugeną pralenkęs 47 sek., ir 16 sek. – vokietį Reesą.

Žadėtas komebakas visai nepavyko rusui Dimkai Malyško, vos dviejuose šaudymuose nepataikiusiam aštuonis kartus. Užtai neblogai atrodo bulgaras Ilievas, su 5 nepataikymais likęs penktas. Už keturiasdešimtuko ribų irgi liko irgi 5 kartus nepataikęs, į trasas sensacingai grįžtantis 56 46 metų latvis Ilmaras Bricis.  Lietuviai startavo, sakykime švelniai – nelabai sėkmingai, mažiausiai nepataikymų surinko Šarūnas Jukna (neblogas FB adresiukas, ką?).

Moterų tarpe net 6 nepataikymai nesutrukdė nugalėti buvusiai slidininkei, tik pavasarį į biatloną perėjusiai vokietei Denise Herrrrmann. Aišku toks triukas pasiseka ne kiekvienam, pvz. nauja Čekijos komandos narė, irgi buvusi “lyžarka” Lud’a Horka nepataikė 5 kartus ir liko 36-a.

Antrąją vietą užėmė dabar mūsų kaimynė, iš Rusijos kilusi Dinara Alimbekova. Na o mūsų merginos – Natalija Paulauskaitė su dviem 56-a, o Kotryna Vitkūnaitė irgi su pora 77-a.

Na, o rytoj viskas, kaip tame filme “Švilpiko diena” – viskas iš naujo, vėl atsibundi, vėl Beitostølenas ir vėl sprintas 🙂