Penktame aukšte dabar mes trise. Ji šokinėja nuo lango stiklo, lėkštės su bigosu ir nepaleidžia iš rankų rožinio telefono – seka savo komandos drauges. Aš stengiuosi žiūrėti ramiai, pasidėjęs ant kelių planšetę su Siwidatą. Na, o stalo gale įsitaisęs stadiono komentatorius, griausmingu balsu sveikina vis dar rusėms bandančias pasipriešinti Moniką Hojniš ar Veroniką Vitkovą. Veltui…
Vėliau prie pietų stalo lenkų žurnalistas džiaugiasi – gerai, kad čia suvažiavo tiek daug čekų sirgalių, jie jau supranta biatloną. Pokalbis nukrypsta į šuolius su slidėmis ir paprastąjį slidinėjimą. Lenkai bando imti kuklias tribūnas gausumu – suvažiavo giminės, vietos gyventojai, moksleiviai. Yra ir vokiečių, ukrainiečių.
Tradiciškai gausi rusų delegacija – ir neveltui jie šiuos Europos čempionatus kartais juokais vadina „atviruoju Rusijos čempionatu“. Jie visi čia – ir Loginov, ir Starykh, ir Slepcova, prieš pasirodymą koridoriumi prabėga paklaikusiomis akimis Garaničevas – atrodo, paskutiniu momentu keitėsi slides į kitaip išteptas. Jei nesivaidena, kažkur klaidžioja ir pats vyriausias jų treneris Kasperovič.
Dušnikai turi daug žavesio – nei per žemi, nei per aukšti kalnai, stūkso šimtametės eglės, o kažkur už jų – Zielienieco kalnų slidinėjimo trasos, jei nori kaip kokioj Anterselvoj derinti rytinį ar naktinį nusileidimą su dieniniu biatlonu. Skaidrus ir šaltai gaivus oras. Silpniausiems – pačiame objekte veikia alaus bravoras. Pats kompleksas, lenkų talentų gimdykla yra visai šalia trasos Vroclavas – Nachodas (geriau žinote čia gaminamą alų „Primator“) – Praha. Apie Dušnikų negigantiškumą, pačio miestelio jaukumą, kulinariją girdėjom daug gerų žodžių ir galim tik pakartot.
Pirmą kartą atvažiavus biatloną pažiūrėti gyvai, stebina viskas – tai, kad gali pamatyti iš tribūnos taikinius. Stebina ir sportininkų o ypač sportininkių greitis, ypač einant į finišą. Na ir bendras azartas, kurį pajunti, vykstant lygiai kontaktinei kovai. Deja, Dušnikuose, tokios buvo nedaug, o ypač su mūsiškių dalyvavimu. Tipiškesnė situacija – iš jaunesnių tribūnoje stovinčių komandos narių sužinai, kad vyresni jau išvažiavo ir pvz persekiojimo nebėgs (apie po savaitgalio vykstančias estafetes nėra net kalbos).
Akreditacija įvairaus lygio čempionatuose suteikia papildomų galimybių – na, ne patekti į rūbines ar vaks – kabinas, bet bent jau pasitrinti betoniniame tunelyje. Iškišus galvą tolimiausiame koridoriuje gali gauti kulką į galvą – atsiduri maždaug ten, kur dirba šaudyklos kamera, ir prieš prišaudymą tikrai būsi išvytas. Praėjęs pro visokias pamerktas gėles į vidurinį koridorių, gali stebėti trenerių ir sportininkų darbą prišaudant varžybas, pamatyti daug psichologinių subtilybių. Bet štai jau tikrinami šautuvai ir žymimos slidės, į vietas eina lemingai taikinių teisėjai, ir geriau traukti miks-zonos ar tribūnos link.
Vyrų persekiojimo pabaigoje einu į tiltą virš trasos. Dušnikuose sportininkams nesunku – prieš stadioną eina ilgas atsikvėpti leidžiantis nusileidimas, tik nedidelis kalniukas ir iškart į šaudyklą ar finišą. Čia Andriejus Rastorgujevas geresnio slydimo ar tiesiog fizinio efforto dėka pralenkia rusą Volkovą. Vienas iš retų nerusiškų podiumų šiame Europos atvirajame.
O tuo tarpu rusų komandos padėjėjai sveikina vienas kitą su Loginovo pergale (jie išsidėstę literaliai kas vienas – du šimtai metrų) ir eidami aptarinėja: „Klausyk, aš nesuprantų austrų. Jie čia atvažiuoja lygiai aštuntą ryto. Ir važinėja, testuoja… Ką jie testuoja?“
Matyt, tai buvo jau ženklas judėti į Hochfilzeną…
