Memuarai. Duszniki Arena. Part 2.

Penktame aukšte dabar mes trise. Ji šokinėja nuo lango stiklo, lėkštės su bigosu ir nepaleidžia iš rankų rožinio telefono – seka savo komandos drauges. Aš stengiuosi žiūrėti ramiai, pasidėjęs ant kelių planšetę su Siwidatą. Na, o stalo gale įsitaisęs stadiono komentatorius, griausmingu balsu sveikina vis dar rusėms bandančias pasipriešinti Moniką Hojniš ar Veroniką Vitkovą. Veltui…

Vėliau prie pietų stalo lenkų žurnalistas džiaugiasi – gerai, kad čia suvažiavo tiek daug čekų sirgalių, jie jau supranta biatloną. Pokalbis nukrypsta į šuolius su slidėmis ir paprastąjį slidinėjimą.  Lenkai bando imti kuklias tribūnas gausumu – suvažiavo giminės, vietos gyventojai, moksleiviai. Yra ir vokiečių, ukrainiečių.

WP_20170127_12_29_04_Pro.jpg

Tradiciškai gausi rusų delegacija – ir neveltui jie šiuos Europos čempionatus kartais juokais vadina „atviruoju Rusijos čempionatu“. Jie visi čia – ir Loginov, ir Starykh, ir Slepcova, prieš pasirodymą koridoriumi prabėga paklaikusiomis akimis Garaničevas – atrodo, paskutiniu momentu keitėsi slides į kitaip išteptas. Jei nesivaidena, kažkur klaidžioja ir pats vyriausias jų treneris Kasperovič.

WP_20170127_12_29_50_Pro.jpg

Dušnikai turi daug žavesio – nei per žemi, nei per aukšti kalnai, stūkso šimtametės eglės, o kažkur už jų – Zielienieco kalnų slidinėjimo trasos, jei nori kaip kokioj Anterselvoj derinti rytinį ar naktinį nusileidimą su dieniniu biatlonu.  Skaidrus ir šaltai gaivus oras. Silpniausiems – pačiame objekte veikia alaus bravoras. Pats kompleksas, lenkų talentų gimdykla yra visai šalia trasos Vroclavas – Nachodas (geriau žinote čia gaminamą alų „Primator“) – Praha. Apie Dušnikų negigantiškumą, pačio miestelio jaukumą, kulinariją girdėjom daug gerų žodžių ir galim tik pakartot.

WP_20170127_12_32_52_Pro_LI.jpg

Pirmą kartą atvažiavus biatloną pažiūrėti gyvai, stebina viskas – tai, kad gali pamatyti iš tribūnos taikinius. Stebina ir sportininkų o ypač sportininkių greitis, ypač einant į finišą. Na ir bendras azartas, kurį pajunti, vykstant lygiai kontaktinei kovai. Deja, Dušnikuose, tokios buvo nedaug, o ypač su mūsiškių dalyvavimu. Tipiškesnė situacija – iš jaunesnių tribūnoje stovinčių komandos narių sužinai, kad vyresni jau išvažiavo ir pvz persekiojimo nebėgs (apie po savaitgalio vykstančias estafetes nėra net kalbos).

WP_20170127_12_26_48_Pro_LI.jpg

Akreditacija įvairaus lygio čempionatuose suteikia papildomų galimybių – na, ne patekti į rūbines ar vaks – kabinas, bet bent jau pasitrinti betoniniame tunelyje. Iškišus galvą tolimiausiame koridoriuje gali gauti kulką į galvą – atsiduri maždaug ten, kur dirba šaudyklos kamera, ir prieš prišaudymą tikrai būsi išvytas. Praėjęs pro visokias pamerktas gėles į vidurinį koridorių, gali stebėti trenerių ir sportininkų darbą prišaudant varžybas, pamatyti daug psichologinių subtilybių. Bet štai jau tikrinami šautuvai ir žymimos slidės, į vietas eina lemingai taikinių teisėjai, ir geriau traukti miks-zonos ar tribūnos link.

WP_20170127_12_22_56_Pro_LI.jpg

Vyrų persekiojimo pabaigoje einu į tiltą virš trasos. Dušnikuose sportininkams nesunku – prieš stadioną eina ilgas atsikvėpti leidžiantis nusileidimas, tik nedidelis kalniukas ir iškart į šaudyklą ar finišą. Čia Andriejus Rastorgujevas geresnio slydimo ar tiesiog fizinio efforto dėka pralenkia rusą Volkovą. Vienas iš retų nerusiškų podiumų šiame Europos atvirajame.

O tuo tarpu rusų komandos padėjėjai sveikina vienas kitą su Loginovo pergale (jie išsidėstę literaliai kas vienas – du šimtai metrų) ir eidami aptarinėja: „Klausyk, aš nesuprantų austrų. Jie čia atvažiuoja lygiai aštuntą ryto. Ir važinėja, testuoja… Ką jie testuoja?“

WP_20170127_12_20_59_Pro_LI.jpg

Matyt, tai buvo jau ženklas judėti į Hochfilzeną

Advertisements

Nie pytaj mnie…

Šį savaitgalį OOOOO.lt redakcija keliasi į Dušnikų Zdrujų, pietinę Lenkiją (ir visai šalia Čekijos sienos), nes čia vyks atvirasis Europos biatlono čempionatas. Ta proga nusprendėme priminti mūsų pietinių kaimynų didžiausius pasiekimus biatlone, priminti žymiausias jų asmenybes.

Lenkų biatlono didvyris numeris vienas, su mažai abejonių, yra Tomašas Sikora, dabar dirbantis rinktinės treneriu. Turino olimpiados sidabro medalininkas, auksas pasaulio čempionate iš individualių varžybų Antholce dar 1995-aisiais, visa tai galite išvysti klipuose žemiau – kaip Sikora šauna paskutinį šūvį, žegnojasi ir t.t.

Tačiau istorijų yra ir daugiau – pavyzdžiui, 1997 metais slovakų Osrblie vyko dar toks dalykas kaip komandinis bėgimas, tai Sikora su Janu ir Vieslavu Zemianinais bei Vojtechu Kozubu paėmė bronzos medalius. Na, čia, maždaug tokie laikai, kai valdė baltarusių vyrai, Riko Grossas, na ir Ole Einaras Bjorndalenas…

Tikroje estafetėje geriausias lenkų vyrų komandų pasirodymas įvyko jau tolimais 1968 metais olimpiadoje Grenoblyje, kai Juzefas Ružakas, Andžejus Fiedoras, Stanislavas Lukaščikas ir Stanislavas Ščepaniakas ėmė su 4 baudomis 4 vietą. Štai kaip viskas tai laikais atrodė:

Dabar kiek apie miksą, ir čia šokame į Korėją, į Pjončianą, į 2008 metus. Tada Sikora, jo draugelis Kšyštofas Plyvalčikas, Krystyna tada dar Palka ir Magdalena Gvizdon ėmė 5-ąją vietą.

Moterų tų praeities migloje pranykusių komandinių varžybų tarpe lenkės netgi ėmė bronzą. Tiesa tai buvo tolimais 1993 metais bulgarų Boroviece, o startavo Kielpinska, Liberda, Stera ir Mikolajčik. Italų archeologai turi netgi vaizdų, kaip tada atrodė biatlonas:

Klasikinėje moterų estafetėje lenkaitės gražiau atrodė šiais laikais. Pavyzdžiui, 2008 gruodį Hochfilcene startavusios Palka, Gvizdon, Veronika Novakovska, na ir nebestartuojanti Agnieška Gžybek buvo trečios.

Aišku, pergalės lenkių gražesnės buvo individualios. Pirmiausia, Lenkijos armijos kapralė, Krystyna Guzik dabar jau Palka, pasižymėjo ne tik universiadose ar karinių pajėgų čempionatuose, bet turi ir sidabrą iš Pasaulio čempionato, vykusio 2013 Čekijoje, o taip pat keturis pasaulio taurės podiumus.

Tame pačiame čempionate 2013 Čekijoje įspūdingai per masinį startą finišavo ir Monika Hojniš:

Pastaruoju metu du sėkmingus sidabrinius startus fiksavo ir Veronika Novakovska, na dabar, kaip ji pati sakė, jos sėkmingas skaičius duo pasireiškė tuo, kad šiemet ji pagimdė dvynius, du sūnus.  Šauni mama apie visą tai veda ir blogą.

Novakovska pati yra iš Dušnikų, tai ir mus ten kviečia, tad iki pasimatymo naujame objekte Lenkijoje!

On the ocassion of the European Biathlon Championship in Duszniki Zdroj, so we take a chance to review the biggest achievements of Polish biathlon – from 1968 up to ….

The 5 Best Starts: Tomas Kaukėnas

In our first post in English, we would like to shed a light at the leader of Lithuanian team, Tomas Kaukėnas (26). He will celebrate his 27th birthday on May 1st, and he was born in the capital of Lithuanian wintersports – Ignalina, just like Gintas Jasinskas and (almost) Algis Šalna

Tomas showed his tallant from the early years, reaching the “flowers” in the World Junior Championship in Canmore, 2009, a place where a lot of future stars emerged even though not really in Mr Kaukėnas’ age group somehow. In 2011 at his lats World Juniors Champ at Nove Mesto, Tomas was 5th in sprint even with 1+1 shooting,  even though his competitors names now are obscure to an average fan (Golobkov, Kryukov, Djuzhev and Dakhno – anyone?)

Transition to the male biathlon followed, with sportsman from Ignalina becoming the leader of Lithuanian teams for many years after Vancouver (where he did not participate, as he was too young). Let’s have a look at some of these races.

#21, World Championship 2016, Holmekollen, 10 km Sprint

In the historical championship (it was supposed to be OEB’s last, no?) in cradle of Norwegian biathlon dominated by Norwegians, Tomas was focused and even with one mistake in standing he lost only 1:20 to Fourcade. The race opened him the road to pursuit, too.

#22, World Championship 2013, Nove Mesto na Morave, 10 km Sprint

Best days for Jakov Fak and Svendsen, but also best days for Tomas, who shot clean, and lost only 1:19 to winner and just over minute to Fourcade. The result opened the door not only to pursuit but also to mass start in this WC, and many promises for Sochi 2014.

#23, World Cup 2013/2014, Kontiolahti, 15 km Pursuit

This race in the springish Finnish town will be remembered for Johannes Tinges Boe missing 4 (!) in the last standing and still winning; Tomas played out the race also nicely starting 35 from the last sprint, and missing 2 in the last shooting, including last one. Also, nice day for Rastorgujevs, who reached flowers despite starting in 41st place.

#23, World Championship 2013, Nove Mesto na Morave, 20 km Individual

Another glimpse at the championship quite sucessfull for Tomas, with only 2 mistakes at the individual race, dominated by better shooters Fourcade (as always), Tim Burke, local guy Moravec and also to legendary Swedes Frederik Lindstrom and Bjorn Ferry in the Top5.

#23, World Cup 2013 / 2014, Pokljuka, 10 km Sprint

Another quite good day in the Slovenian mountains and wanishing snow in +3, with majority of current biathlon stars present, and Bjorn Ferry winning again, and Bjorndalen in the Top 6. Tomas better than the BOTH Boe brothers, though 🙂

There is another #23 place for Tomas, we know, but just did not want to mention it… Of course we are speaking about the 20 km individual in Sochi, where Tomas was competing up to the last standing only with Fourcade and Beatrix… However, the misses came not in time, and he was really upset at the finish. Probably just to have a revenge in 2018.

Our experience shows that the Ignalina man is capable to reach the peak of his running form just in time for the most important starts, so we hope it will happen again in the Hochfilzen again to suprise his competitors and break into the Top20 he deserves! Tomas is a really friendly and down to earth guy, no arrogance, and he can come himself to spectators tribune to watch a race and chat with fans (yes, we saw him do that)

Geriausių Tomo Kaukėno startų retrospektyvą baigiame nuorodomis į kelis šviežius interviu ir  palinkėjimais nustebinti priešininkus, visų pirma svarbiausiuose sezono startuose!

 

Ihr sollt ja nicht übervorteilt werden!

Iš karto po šaunios Kalėdinės pramogos atėjo Nauji metai, o su jais – ir du (kaip prisimenate, labai linksmi) vokiški etapai. Oberhofas šiemet buvo atgaivintas (netgi pareiškė, kad 2023 metais pretenduos rengti pasaulio čempionatą), o Rūpoldingas – vėl perpildytas. Jūs neturite būti apsigavę – tai vienos geriausių biatlono sezono akimirkų.

Statistine prasme didvyriai tie patys – atrodo, jau neįveikiamas Martanas Furkadas, atrodo, jau planuoja po Pjančano skristi tiesiai namo  čiučiuoti savo antrojo vaiko. Moterų tarpe, atrodo, kažkiek intrigos dar bus – nuo Oberhofo Lauros Dahlmaier nenugalimumu suabejojo madam Koukalova. Be to, lokomotyvo greičiu toliau kursuoja suomė Kaisa M.

Aišku, kiekvienas iš šių etapų turėjo savo didvyriu, pavyzdžiui viršuje esančiame siužete čekas Michal KrčmaŘ, kuris iš 26 vietos finiše nenustodamas kovoti atsidūrė net 3-oje pozicijoje. Jo tautietė Eva Puskarčikova netikėtai pasireiškė, kaip ne tik taikliai, bet ir greičiausiai pasaulyje šaudanti biatloninkė, kas jai atnešė vieną podiumą ir vienas gėles.
Iš ateities žvaigždžių akivaizdžiai kyla Kazachstano sportininkė Halina Vyšnevskaja, o taip pat Pichlerio genamos švedės – pavyzdžiui, Hanna Öberg ar Anna Magnusson.

Gerų žinių vokiška žiema atnešė ir mūsų komandai. Pavyzdžiui, gal ne visi suvokia, bet Karol Dombrovski yra tarp geriausių sezono šaulių (pažiūrėkite, kokiu procentu šaudo, geriau nei Pif-Paiferis ar Šempas, Svendsenas, Šipulinas). Toliau, Natalija Kočergina Oberhofo sprinte pasiekė 45 vietą ir pateko į persekiojimą (Gera antraštė – tik kodėl nuotrauka sena  – red. past.:).

Na ir aišku, mus nudžiugino Tomas Kaukėnas. Pirmiausia startuodamas pirmame etape ir taikliai šaudydamas neblogai išvežė vyrų estafetę Rūpoldinge. Pagavęs, kaip sako rusai, “kuražą” Tomas tęsė taiklią šaudliavą sprinto varžybose šiame objekte ir finišavo 32-as, tai yra ne tik su patekimu į persekiojimą, bet ir su pirmais sezono taškais. Nuotaika Lietuvos rinktinės lyderiui tikrai pagerėjo.

Nacijų taurės įskaitoje Lietuvos vyrai su 1437 taškais yra 21-oje vietoje (20-ti estai turi 1503, o 22-i suomiai 1416 taškų); lietuvės turi 1219 taškų ir yra 22-os (21-os yra estės su 1307, o 23-os įvairios Pietų Korėjai atstovaujančios moterys jau surinko 1176 taškus). Dabar mūsų laukia įskaitinės individualios varžybos ir estafetės Antholce – Anterselvoje, tad visiems linkime pirmiausia taiklumo ir antra sėkmės!

Viduržiemio nakties sapnas. Moterys.

Per 2016 metus Nacijų taurėje mūsų merginos kol kas tik labai nedaug nusileidžia Estijai, tačiau priešakyje laukia daug iššūkių. Yra ir viena mane kamuojanti paslaptis – o kur dingo Kinijos rinktinė?

  1. Japonija – 1159: Fujuko Tačizaki – 543.5, Sari Furua – 328.5, Rina Suzuki – 169.5, Jurie Tanaka – 117.5;

Japonės, panašu, į priekį išsiveržė tiek, kad lietuvėms tapo nepavejamomis. Komandos lyderė aiški – tai Tačizaki, kuri jau prisirinko daug įskaitinių taškų. Startuoja ir jos jaunesnė sesuo Rina, beje turinti jau Sočio patirtį. Bet Nove Mesto į persekiojimą, o Švedijoje į taškus pakliuvo ir 26-erių Sari Furuja.

19. Bulgarija – 1028; Emilija Jordanova – 437.5, Desislava Stojanova – 358, Stefani Popova – 195, Danijela Kadeva – 37.5

Bulgarijos komanda turi dvi stiprias lyderes – 27-erių Jordanova Ostersunde buvo netoli taškų, o 24 metų Stojanova Nove Mesto, pavyzdžiui, pateko į persekiojimą. 23 metų Popova šiaip gyvena ir treniruojasi Norvegijoje, tačiau dar nieko rimto iš to neišėjo, o jos bendraamžė Kadeva čia yra silpniausia grandis ir bent šį savaitgalį startuos IBU taurėje.

  1. Slovėnija – 983: Тėja Gregorin – 480, Anja Erzen – 398, Urška Pojė – 70, Andrėja Mali – 35

Labai neįprasta matyti Slovėnijos komanda šioje vietoje, tačiau joje vyksta žiauri kartų karta, ir vis dėlto komandą tempia 24-erių Erzen (Pokljukoje buvo 37-a), o dar labiau –  jau 36-erių Tėja Gregorin. Dar vyresnė už ja Andrėja Mali Pokljukoje startavo tik tam, kad atsisveikintų su biatlonu. Prisiminkime gražų momentą – 2006 metais šios dvi merginos su savo komandos draugėmis buvo juk net ketvirtos pasaulyje.

21. Estija – 941.0: Kadri Lehtla – 391, Johana Toliharm – 334.5, Grėtė Gaim – 190.5,  Kriistel Viigipuu- 25

Estijos vieta irgi kiek stebina, juk prie kelis metus metu buvo kalbama apie “fantastišką ketvirtuką”, o dabar komandą tempia iš esmės tik Kadri (pusėtinas pasirodymas supermikse su Zakhna) su Johana (55 vieta sprinte Švedijoje).  Esčių rezervų trūkumą rodo ir tai, kad iš jų moterų niekas nestartuoja šį savaitgalį Val Martello. Kaip ne keista, nors ir dabar lenkia mūsiškes, ši rinktinė šiemet atrodo tikrai ne invincible, visai “įkandama”.

  1. Lietuva – 799: Diana Rasimovičiūtė – 299.5, Natalija Kočergina – 279.5, Natalija Paulauskaitė – 140, Gabrielė Leščinskaitė – 80

23. Pietų Korėja – 748: Ana Frolina – 381.5, Mun Dži Chi – 266.5, Ko Eun Džung – 72.5, Chvan Che Suk – 27.5

Pietų Korėjos receptas būsimai Olimpiadai pasirodė toks pats gudrus, kaip ir rusų pasaka apie Viktorą Aną – “įsigyti” labai patyrusią tik Rusijos sportininkę Aną Bulyginą. Rusvaplaukė Frolina puikiai pasirodė vasaros biatlono čempionate Estijoje, bet ant sniego stebuklų ko tais neberodo. Į pagalbą jai pajungta labiausiai patyrusi visų laikų Korėjos biatlonininkė, trijų olimpiadų dalyvė, 2010-aisiais net taškus imusi 28-erių Mun Dži Chi.

Vos 20-metė Ko ir 24-erių Chvan iš esmės yra IBU taurės autsaiderės ir padeda tik estafetės, bet aš atsisakau patikėti, kad Korėja – ypač turėdama etapą pas save namie – jau parodė visus kozirius. Šios šalies rinktinė per šventinį tarpą treniravosi itin atkakliai, dalyvavo atvirajame Austrijos čempionate, tad manau, kad kova nebaigta – mūsų merginoms Pietų Korėja lieka rimtas iššūkis.

24. Rumunija – 627: Luminita Piskoran – 222; Diana Marian Salman – 185, Eva Tofalvi – 117.5, Joana Florina Kirstea – 102.5

Rumunijos komanda irgi yra gana žemai. Ko tai man jos neatrodo taip labai silpnesnės už rumunų vyrus.  Komandos lyderės vaidmens teko imti Luminicai, tačiau kol kas daugiausia ką pavyko ištempti tai 67-a vieta sprinte Osteryje. Salman yra 23-i metai, bet jos lygis yra stabili 60 – 70 vieta IBU taurėje pernai, Kirstėjai 24-eri  ir pernai IBU ji sugebėjo užlipti į 28 vietą, tačiau… aišku, baisu, kad paskutinio “taškinio” lygio žodžio į sezono pabaigą neimtų ir nepasakytų jau šeštai olimpiadai berods besiruošianti Evka Tofalvi.

Aišku, reikia pasakyti, kad mūsiškėms pastaraisiais metais situaciją labai pagerino… Kinijos rinktinės pasitraukimas iš šviesų, o juk tai buvo rinktinė kuri vienais metais turėjo 7 (!) podiumus sezone? Negi jai ruošiamas pasirodymas, tik, pavyzdžiui Austrijoje ir Korėjoje? Pagyvensim pamatysim, o kol kas mūsų rinktinei linkime daug daug sėkmės!

Viduržiemio nakties sapnas. Vyrai.

Svarbiausia mūsų komandoms šiemet – vieta pasaulio Nacijų taurėje, nes nuo to priklauso sportininkų skaičius kitų metų Pjengčiango žiemos olimpiadoje. Priminsime, kad 1-20 vietas užėmę atletai siųs ne mažiau 4 sportininkų, 21 ir 22 – po du, o 23 ir žemiau tik po vieną sportininką link didžiausio kiekvienam įvykio.

Šioje publikacijoje siekiame parodyti, kiek konkrečiai taškų dabar yra iškovojusios “kaimyninės” rinktinės, kokie atletai kiek pasižymėjo, ir pabandyti paspėlioti kas laukia ateityje. Mūsiškių nuotaikas  tiksliai reziumavo trenerio interviu, bet ar verta nors kiek prarasti optimizmą? Dabar į įskaitą eis Oberhofo sprintas, bei Rupoldingo estafetė ir sprintas. Persekiojimai ir visos kitos masakros į Nacijų taurės įskaitą neina, kas gal ir gerai.

Taigi, apžvelkime, kas kiek surinko taškų iš artimiausių persekiojamųjų ir persekiotųjų.

  1. Rumunija – 1122.0: Kornelis Pučianu – 444.5, Džordže Buta – 306.5, Rėmus Fauras – 262, Mariušas Ungurianu – 109;

Rumunijos rinktinės neabejotinas lyderis yra 27-erių sulaukęs Pučianu, Ostersunde sušiurpinęs net 14 vieta individualiose lenktynėse. 23 metų Buta ten pat liko visai netoli įskaitinių taškų, t.y. 47-oje vietoje. Blogos naujienos mūsų komandai yra tos, kad prie rinktinės artėja ir gerais startais vasaros biatlone pasižymėjęs 22-metų Ungurianu, todėl kartu su patyrusiu Fauru susidaro tokia kaip ir stabili apie 70-80 vietą asmeninėse imanti net ketveriukė, ir rumunų komandą pasivyti mūsiškiams tampa gana sunku.

  1. Estija – 1040.0: Кiauris Кoivas – 328, Rene Zahkna – 324.5, Rolandas Lesingas – 196.5, Martinas Remelingas – 108.5, Johanas Toliharmas – 50, Kalevas Ermitsas – 32.5

Šiaip tai derėtų paklausti, ką išvis šioje vietoje veikia estai, nes šiaip jų vyrų estafetės tipinė vieta yra 14 ar 15, o pernai Antholce buvo net 10-a. Vis dėlto yra kaip yra, rinktinėje išsiskyrė du lyderiai tai 33 metų Koivas daugiausia deka 21-os vietos individualiose lenktynėse, bei pagaliau pilnaverčiai pas vyrus atvykęs estų biatlono žvaigždės Zakhnos 22 metų sūnus Rene, pernai Chantuose pakliuvęs jau ir į persekiojimą. Kiti estai nestabilūs, ir tuo (teoriškai) galėtų pasinaudoti mūsų rinktinė.

     20. Latvija – 1019.0: Andrejs Rastorgujevas – 497.5, Ilmaras Bricis – 258.5, Daumantas Lūsa – 160.5, Robertas Slotinšas – 102.5

Čia viskas aišku – pusė Latvijos rinktinės tai Rastorgujevas, kuris su savo ne pirmą sezoną demonstruojamu greičiu greitai paguodos gėlių buketą iškeis ir į podiumą. Tačiau kaip šlubuoja kita dalis? Bricis aiškus sveikinamas daugelio, bet greičiu mūsiškiams įkandamas. 24 metų Daumants Lūsa iš esmės gerai pasirodė (su Baiba) Osteryje supermikste, bet šios estafetės į jokią įskaitą neina, tad bičas toliau startavo IBU taurėje. Savo ruožtu jį pakeitęs 25 metų Slotinšas jokių stebuklų neparodė, tiksliau užėmė vietų ir su trimis skaičiais. Taip kad tolesnė kova su latviais, ypač estafetės lygyje lietuviams labai reali ir reikalinga.

  1. Suomija – Olis Hidensalo – 445; Tuomas Grionmanas – 302, Tėmu Huchtala – 174.5, Samis Orpana – 68.5

Suomijos rinktinė pagal pasiekimus kol kas turi du lyderius ir (bent man) yra per žemoje vietoje. Olis Hidensalu Nove Mesto ėmė įskaitinius taškus sprinte ir persekiojime, o aplamai nepamirškie kad Olis ir Tuomas kartu su Mari ir Kaiša yra naujausi pasaulio vasaros biatlono čempionai mikse.

Dabartinius komandos taškus galima paaiškinti nebent tuo, kad trečiam numeriui Huhtalai yra 22 metai ir vasarą Otepėje jis startavo dar tarp jaunių. Orpanai jau 26-eri, ir jo geriausias pasiekimas yra 62 vieta 20 km lenktynėse pernai Holmekolene. Tai primena, kad jei etapas iš Tiumenės bus perkeltas į Suomiją, Kontiolahtyje suomiams gali įsijungti visokie papildomi varikliai, ir mūsiškiams vėl bus sunku juos gaudyt.

  1. Lietuva 973.0: Karol Dombrowski – 347, Тomas Kaukėnas – 332.5, Vytautas Strolia – 258.5, Rokas Suslavičius – 35.

  2. Lenkija – 838.0: Gžegožas Guzikas – 310, Mateušas Janikas – 215, Rafalas Penaras – 207, Lukašas Ščurekas – 65, Andžėjus Nendza – Kubinecas – 41.

Lenkijos rinktinė turi ilgalaikių bėdų su sėkmių stoka, kurią neva turėjo išspręsti Tomašo Sykoros ištreniruoti jauniai, tačiau jiems dar toli gražu iki įskaitinių taškų ir panašiai. Pavyzdžiui, mano nuomone, intelektu ir susitelkimu pasižymintis buvęs jaunis Penaras vis dar labai priklausomas nuo formos. Rinktinės lyderiu įsitvirtino rinktinės lyderę savo pavarde apdovanojęs 25-erių Guzikas, beje tarpušvenčiu nugalėjęs ir Lenkijos čempionate, ir daug dar žadantis. Visgi tai įkandami priešininkai.

  1. Japonija – 676.0: Mikito Tačizakis – 394.5, Cukasa Kobonokis – 157.5, Kosukė Ozakis – 71.5, Jundži Nagajis – 52.5

Tarp japonų taip pat turime vieną lyderį, taip pat savo pavarde moterų rinktinės lyderę apdovanojusį 28-erių Tačizakį, startuojantį labai labai stabiliai apie 70 vietą. 24 metų Ozakiui ir tuo labiau 35-erių Nagajis to pademonstruoti negali, daugiau naudingi estafetėse. O štai 25-erių Kobonokis man atrodo pavojingu priešininku – juk gruodį sprinte Obertilache, kad ir IBU taurėje – bet jis ėmė 16 vietą. Daug lemia ir tai, kad šiemet vienas etapas keliauja į Korėją, į Aziją, kur įprastai kovingi japonai norės pasirodyti gerai. O samurajus – pavojingas priešinininkas.

Rytoj pratęsime apie moteris…