Kai tau dvidešimt treji…

Tai jau paskutinė šio sezono publikacija. Mūsų rinktinės reikalus paskutiniame normaliame Lietuvos popieriniame laikraštyje apžvelgė biatlono federacijos vadovas, na o mes daugiau nieko negalime pasakyti, ką jau sakėme vėlyvą rudenį – šį sezoną švietė dvi žvaigždės – Lauros Dalmaier ir Martano Furkado.

Ir vis dėlto kokios panašios jų karjeros, net stebėtina.

Kai tau devyniolika, tu jau debiutuoji Pasaulio taurėje ir būtinai tai darai Holmenkolene.

Kai tau dvidešimt, tu atsiduri pagrindinėse pasaulio varžybose, ir jau pirmosios šalies rinktinės sudėtyje. Šiandien sunku patikėti, bet Laura buvo Sočyje (ir nieko ten ypatingo nenuveikė – nors pati šaudė O+O paskutiniame etape, vokietės liko dabar sunkiai įsivaizduojamoje 11-oje vietoje :), o Martanas 18-ta vieta sprinte debiutavo Pasaulio čempionate Pjenčane dar 2009-ais (tame, kur OEBas per ne tą tiltelį važiavo etc).

Kai tau dvidešimt vieneri, tu laimi pirmą medalį svarbiausiame sezono starte, ir tai sidabras. Martano atveju – suknistas olimpinis sidabras, kurį prognozavo tavo broliui.

Kai tau dvidešimt du, tu pagrindiniame starte jau imi auksą.

Kai tau dvidešimt trys tu jau imi tris… ir Didįjį Gaublį.

Apie abu šiuos sportininkus sakoma, kad – galbūt galbūt – jie geriausi visais laikais. Kitas dalykas, kaip sakė Laura, ten aukštai kalnuose nesvarbu, kiek aukso ir kiek pinigų turi…

OOOOO.lt closes the season with two world athletes – Laura D and Marten F clearly dominating the world scene, and we are looking to Pyeongchang Olympic 2018, where 4 representatives of Lithuania will be present!

Advertisements

Mergaičių skaučių diena.03 12

Po kovo 11-osios ateina kovo 12-oji, ir tai yra mergaičių skaičių diena. O mums tai paskutinė proga pakalbėti apie Nacijų taurę šį sezoną ir tuo pačiu mūsiškių šansus kitąmet startuoti ant salietros Pjončano olimpinėje trasoje.  Kaip suprantate, kažkas ten tikrai važiuos, klausimas kiek mūsų sportininkų ir sportininkių gaus tą teisę. 

Šiai temai skirtus du straipsniukus publikavome dar viduržiemį, dabar straipsnių skaičius kieks sumažės, nes praktiškai klausimas liko vienas – ar ten pateks viena, ar dvi mūsų sportininkės (ir tuo pačiu mišri estafetė)? Įdomu tai, kad tai priklauso ir nuo vyrų starto rytoj – nes į Nacijų taurės įskaitą eina tiek supermikso, tiek mikso estafetės rezultatai. Taigi, kokia padėtis yra dabar – tai yra, kovo 11-ąją?

Vyrai – 22i…

Vyrai20170311

Kaip teisingai numatėme, šioje vietoje mūsiškiams vyrams kitų vyrų biatlono komandų nei pavyti, bet ir praleisti nepavyko. Suomijos rinktinė pirmauja šimtu taškų, ir jie tų skaičių išlaikė tuo, kad Pasaulio taurėje jiems taškus rinko net 8 sportininkai. Ir štai rytoj Oli Hiidensalo į supermiksą išeis su pikta ir keršto trokštančia  dešimčių tūkstančių heroje Kaiša Makarainen, o Tepo Seppaelae ir Tuomasui Gronmanui talkins slidinėjimo pasaulio čempionato Top10 Mari L. su Laura Toivanen.

Kitas dalykas – Lietuvą nuo besivejančios Lenkijos skiria dar daugiau – 180 taškų. Tai, kad lenkai matyt turi kelti baltą vėliavą rodo ir vienas kiek nepastebėtas signalas – Adamas Kolodžeičikas jau nebus šios rinktinės treneris. Guzikų supermikse iškovotas Europos atvirojo čempionato medalis liko vienintelių lenkų gražesniu sezono akcentui.

Japonai… teisingai prognozavome, kad Mikito Tačizakiui antroje sezono dalyje padėjo, net lenkė jį Cukasa Kobonokis (pvz. atsirinkęs į tą patį Kontiolahčio sprintą), bet to japonams neužteko. Na, o Lapšynas Pietų Korėjos pilietybę gavo aiškiai per vėlai.

… ir moterys – 22os!

NationsCupWomen20170103

Po Suomijoje vykusio sprinto įvyko tai, ko seniai laukėme – lėtai, nuosekliai, bet pastoviai lenkdamos estes, Lietuvos biatlonininkės jas Nacijų taurėje pavijo ir aplenkė. Tiesa, persvara kol kas labai trapi – 5 taškeliai, bet vis dėlto ji yra! Todė mums sezono varžybos – rytoj, o ir penktadienį sprintas Holmekolene yra svarbus – didelė intriga jas stebėti iki galo!

Estijos rinktinėje pastaraisiais metais įsivyravo tikras nestabilumas, taškus Pasaulio taurėje bandė uždirbti 8 (!) sportininkės, tačiau kažkiek pastovesnėmis galima laikyti tik Talihaerm su Lehtla, tiksliau tik Lehtlą, nes rytdienos mikse Talihaerm jau pakeista į 20 metų amžiaus snoubordininkę iš Talino Suzan Kuelm. Šiame ture gelbėtoja yra dar viena faktiškai debiutantė 21 m. studentė Meril Beilman, sprinte ji atsišaudė šaltai nulius, bet kojomis pralaimėjo ir mūsų merginoms (matyt todėl ir pastatyta į supermiksą su Rene Zakhna). Supermodelis Grete Gaim kažkur IBU dugne, jaunių laiku buvusi čempionė Tuuli Tomingas išvis dingo už horizonto…

Slovėnijos ir ne tik Frolina, bet ir Avvakumova pasistiprinusios Korėjos pavyti Lietuva neturėjo šansų. Tačiau verta pasidžiaugti tuo, kad Rumunijos rinktinė kol kas lenkiama beveik 600 taškų. Nežinau, ką jos mąsto, matyt Eva Tofalvi į savo 6-ąją olimpiadą ketina važiuoti viena. Kinijos rinktinė irgi nesugebėjo deramai grįžti į tarptautinę areną  (nors pasaulio kariniame čempionate dalyvavo pilna sudėtimi), o aš tikiu, kad drugelis Žanlin T’an’ gali vieną dieną ir iššauti. Bet tai jau kita tema.

Pastaba jau po varžybų.  Lenktyniaujant su Estija, Lietuvos  supermiksas 40 taškų pralošė, miksas 15 atlošė – estės tad po Kontiolahti pirmauja 20 taškų (22. Estija 2567; 23. Lietuva 2547), bet liko dar sprintas Osle. Kas toliau? Reikia lenkti estes… tarp 15 – 80 vietos skirtumas skaičiuojasi 1 taškas už vietą, o po 80-tos -skirtumas 2 taškai. Pvz Kontiolhačio sprinto rezultatas buvo +32 taškai Lietuvos moterų naudai, palyginti su Estija.

  • – –

Dicussing the Nation Cup score for women, and complicated ways our girls could still get the 22nd place and have 2 biathletes in Olympics 2018 in South Korea. The battle with Estonia is still on untill the sprint in Holmekollen on the final round of World Cup!

Antroji sezono viršūnė. Pjončanas.

Alpensa… Alpensa… šitą vardą murmu aš per sapnus. Na, o jei rimtai – tai toks kurortas Pjončano regione, Kangvono provincijoje, Tėbėko kalnuose. Čia, vietos golfo klube, gudrūs korėjiečiai susuko stačią trasą, kurioje jau kitąmet vyks olimpinės lenktynės. Kovo pradžioje čia ir vyko kaip ir antras pagal svarbą, sidabrinis sezono startas.

Korėjoje biatlono varžybos vyko jau ne pirmą kartą, ypatingai pasižymėjo 2009 čempionatas, kur persekiojime Ole Einaras Bjoerndaelenas nuvažiavo tiesiai per tiltelį ne aplink, kuo susidarė kažkoks fenomenalus konfūzas – bausti jį (bei kitus juo pasekusius) už tai ar ne. Medalius ėmė ir tada dar jauni slovėnė Teja Gregorin, beigi tada dar kroatas Jokūbas Fakas.

Korėjoje labai neįprasta virtuvė, ir nors sudėtinės maisto dalys lyg ir tos pačios – jautiena, bulvės, makaronai – ne visų sportininkų skrandžiai tai suprato. Nors IBU ir organizavo linksmus pasižaidimus – lenktynes su maistu, pasigirdo svarstymų, kad reikės atsivežti savo virėją ir lyginimų su „Rolton“.

Bet grįžkime į lenktynes, o realybė šiemet ir vėl buvo tokia, kad kai kurie trasos posūkiai, tada priminę slalomo giganto pėdsakus, buvo ištiesinti. Tačiau be kritimų nebuvo apsieita. O ir lygių epizodų olimpiniame 2,5 km „aukštyn, žemyn“ rate beveik nėra, nebent prieš pat šaudyklą.

Pagaliau temperatūra pasitaikė nelabai pastovi, kaprizinga – tai lengvas šaltukas, tai visai solidus pliusas. Trasas išgelbėjo tik tai, kad buvo iš anksto pasirūpinta gausiu sniego sluoksniu, o brigados išgirdo senokai girdėtą pranešimą, kad kai kur trasa bus apdirbta salietra. Aišku, tokiomis sąlygomis geriausiai sekasi… geriausiems.

Moterų tarpe vėl dominavo Laura Dahlmaier (švariai atsišaudžiusi persekiojime, ji antrąją varžovę  – o tai buvo Kaisa – finiše lenkė daugiau nei minutę!). Maloniu epizodu reikėtų laikyti Natalijos Kočerginos greitį sprinte, kuris jai net po 1+1 šaudymo leido užimti 52-ą vietą, ir patekti į persekiojimą, kur jinai irgi nepataikė tik 2 kartus ir pakilo į 51-ąją poziciją (su Akimova). Vyrų tarpe sprinte dominavo Eberhartas, bet persekiojime – vėl Martenas.

Estafetę vokietės laimėjo net ir be Dahlmaier, o štai vyrų estafetė buvo smarkiai išblaškyta vėjų, ir prasidėjo visai neblogai Lietuvai – Tomas iš 25 komandų baigė 19-as, Karol buvo  17-as, Vytautas vienu metu net 16-as, bet viskas baigėsi kaip visada ir mūsiškiai buvo pavyti ratu. Savo svajonių lenktynes pravažiavo latviai sudėtimi Lūša, Bricis, Patrijuks ir Rastorgujevs kaimynų kolektyvą ištraukė net 14-ą vietą, kaip ir užbaigdami diskusiją, kas vertesnis būti čia po metų (nors “Lietuvos ryte” pasirodė ir polemizuojantis straipsnis – atvirai pasakius nelabai iš karto aiški jo mintis – red. past.).

Pamiršau parašyti, kad estafetę tai laimėjo prancūzai, antri liko stipriai dar nuo savo čempionato užsivedę austrai, treti – antra pagal pajėgumą Norvegijos sudėtis. O ir šiaip – nepaisant nuskambėjusios Peifferio citatos – Pietų Korėja pasirodė svetinga, savanorius subūrusi, dainuojanti ir šokanti šalis, ir iki Olimpiados dar neabejotinai patobulės.

Ir čia teks grįžti, nieko nepadarysi 🙂

 

 

 

 

Hochfilzen. Sezono viršūnė.

Hochfilcenas yra vartai į Kicbiuelio Alpes, vienas iš geriausių slidinėti Tirolio vietų. O Tirolio sostinėje Zalcburge, kaip žinia, yra IBU būstinė. Tad Austrijoje mėgsta vykti pasaulio čempionatai – Zalfeldene vyko pats pirmas, dar 1958 metais, o taip pat pirmas bendras vyrų ir moterų eventas – 1989 metais, Feistritz an der Drau (beveik ant Slovėnijos sienos).

Pačiame Hochfilcene čempas buvo 2005 metais, tada medalius gavo Riko Grosas, Fišeris, Puare, Bricis, Čepikovas ir, aišku, Bjorndalenas. Tarp netikėtų laimėtojų individualkėje auksą ėmė čekas Roman Dostál, kuris dabar šios šalies televizijoje komentuoja biatlą. Tarp moterų – Henkel, Disl, Piliova, Zaiceva, bet ir, pavyzdžiui, kinietės – Sun Ribo ar Lju Sjanin.

Bet grįžkime į realybę. O realybė šiais metais vyko 1,1 km aukštyje. Kaip viską išaiškino žymus  ekstrasensas  specialistas iš Rusijos, Austrijos biatlono centro trasas išsiskiria tuo, kad čia nėra „aštrių pakilimų“ (kas patinka daugumai sportininkų), bet tuo pačiu ir ilgų nusileidimų – kentėti tenka vienodai ilgai ir visur. Nėra ir vieno kūno sudėjimo sportininkų persvaros prieš kitus.

Šaudyklą dauguma vertina kaip ramią, ne loterinę. Tiesa, čia irgi gali keistis oras – bet tam numatyti reikia stebėti dūmus iš kamino, kuriuos galėjote matyti visose transliacijose – jei jie ramiai kyla į viršų – oras stabilus… Jei išblaškyti – oro sąlygos keičiasi, metas kelti paniką slidžių paruošimo brigadai.

Čempionatas prasidėjo miksu, kuriame jau ir nusistovėjo aiškios, mūsų senai numatytos,  viso čempionato tendencijos – vokiečių (pirmiausia Lauros Dahlmeier) ir Fourcade‘o dominavimas. Rusai naglai išstatė į pirmą estafetę kadaise Epo ragavusį Loginovą, ir pasiėmė trečią vietą, todėl kelias dienas čempionate tvyrojo įtampa.

Mūsiškių maišytą estafetę uždrožė jau I etape šaudyme stovint Natalija K (kaip ir čekų – nauja starterės rolėje Eva Puskarčikova), o dabaigė taip pat atsistojęs – Vytautas Strolia. Rokui Suslavičiui startuoti kaip ir neteko. Visgi mūsų rinktinės štabas audė kokią tai slaptą mintį ir po kelių dienų nepavargęs į trasą šoko Tomas Kaukėnas, kuris sprinte nepataikė tik vieną kartą ir suma sumarum užėmė geriausią per sezoną 31-mą vietą, tik 1:30 atsilikęs nuo čempionu siurpriziškai tapusio Benedykto Doliaus.

Na o paskui prasidėjo nuobodybės, t.y. Dahlmeier ir Fourcade pergalės, kurių monotoniją kiek praskaidrino tik Gabrielos Koukalovos sprintas, pirmieji istorijoje amerikiečių podiumai ir rusų vyrų uždominavimas estafetėje. Mūsiškių abi estafetės buvo pralenktos ratu, nors merginos kiek aplenkė bulgares (austrės sugebėjo išsisidkvalifikuoti dėl godumo imti daugiau šovinių nei priklauso), o vyrai – didžiuosius britanus.

Tiesa, toje vyrų estafetėje buvo gražus vaizdas, kaip kažkokiu nerealiu „užlupimu į kalną“ Dominykas Landertingeris sugebėjo kovoje dėl bronzos padėti į vietą vokiečių komandą. Medalį gavo ir veteranas Danielius Mezotičius, kuris dalyvavo dar pradžioje minėtame 2005 metų čempionate.

Čia ratas užsidaro, ir balatono karavanas išskrendą į priešolimpinę savaitę į Aziją.

Memuarai. Duszniki Arena. Part 1

Žiemos rytas. Pusė septynių. Polanica Zdrujaus kurortas. Šaltas kaip krištolas prieškalnių oras, kurį sutrikdo tik per pusnis prašuoliuojančios stirnos. O štai ryškiai violetine spalva dabintas mikroautobusas, kuris pajuda nuo gretimos vilos. Link Dušnikų. Su užrašu „Polish Biathlon Team“.. tai va kokius kaimynus turėjome. Ir čia jų yra daugiau…

Šiandien atvirajame Europos biatlono čempionate laisvesnė diena. Tačiau pirmiausia reikia atsiimti akreditacijas. Jas dalina senoviniame pastate, kurio salikėje nuo vienos sienos į tave žiūri išdidinta Veronika Nowakowska ir jos šautuvas, o nuo kitos Šopenas ir jo pomirtinė kaukė (miestas labai didžiuojasi, nes čia žymiausias lenkų kompozitorius davė savo pirmą nemokamą koncertą. Yra jo vardo muziejus).  Kaip visur mieste vėliavėlės, ir vietos turizmo biure įsikūrusi suvenyrų parduotuvė mirguliuoja tamsiai ir ryškiai violetine spalva.

duszniki_timetable

Dušnikų miestelis labai jaukus, kai kas sako čekiškas, kiti – vokiškas. Kvadratinės rotušės aikštės kampe snaudžia scena su apdovanojimų pakyla. O kol kas užeiname į kavinę, taip taip, „Dzień Dobry“.  Puiki kava ir „žieminė arbata“, internetas kaip krioklys, po keliais malasi katė. Pusė lankytojų – iš čempionato štabo, kita pusė – iš netoliese esančio Zielieneco šlaito tik ką paslidinėję, nusiseginėja petnešas.

WP_20170126_10_22_09_Pro_LI.jpg

Šalia greitkelio Vroclavas – Praha fanai specialioje stotelėje kviečiami į prabangų nemokamą busą iki įvykio vietos. Čia ir vokiečiai juodais akiniais, žaliomis striukėmis su išsiuvinėtais užrašais „Denise Herrmann fanclub“  – po jos šaudymo jie labai garsiai skalambins Alpių karvių varpeliais. Monstriški nuo ryto linksmi čekai – siena ir Nachod čia labai netoli. Kaip visada, netrūksta rusų. Lenkė mokytoja kemša į busą visą savo klasę, šaunuolė.

WP_20170127_09_50_59_Pro.jpg

Pats Dušnikų objektas, dabartinė lenkų biatlono Meka vadinasi Jamrozowa Polana (suprask, „zuikio kopūstų laukymė“) yra maždaug 700 km virš jūros lygio. Tai ne mūsų paežerės ir ne Nove Mesto ar Raubičių žemumos, bet ir ne Anterselvos / Pokljukos kalnai – toks viduriukas. Tarp kalnų eglių styro tik ką pabaigtas 5 aukštų betoninis pastatas, viduje dar ne visur į apdailą pamatysi. Į biatlono stadioną sportininkus veda iiilgas nusileidimas, todėl daugelis spėja atgauti kvapą. Kaip vėliau spaudos konferencijoje pastebi Loginovas, per čempionatą vėjas buvo ramus, šaudykloje nepateikė siurprizų. Todėl daugelis sportininkų (tame tarpe ir mūsiškių) šaudo taikliau, nei vidurkis.

Saulėtas penktadienis (tiesą pasakius, visos dienos ten buvo saulėtos) Europos čempionate sprintų diena. Didžiausia Lietuvos žvaigždė Lenkijoje – aišku, Karolis Dombrovskis. „Polsatas“ net kelis kartus kartoja reportažą, kuriame žurnalistas išprovokuoja  Karolį net pašokti, kaip Nemenčinės lenkų liaudies šokių ansamblyje.  Per tiesioginę sprintų transliaciją komentatorius net gražo rankas, kai Karolis nepataiko, nes prieš tai individualiose lenktynėse jis čia šaudė absoliučiai švariai, užimdamas 16 vietą.

Tik vieną klaidą padarė ir į persekiojimą kvalifikavosi ir Natalija Paulauskaitė (tiesa, mes po to taip ir nesužinome, kodėl šeštadienį pursuite nei ji, nei Karol nedalyvauja). IBU karuselėje debiutuoja ir Kotryna Vitkūnaitė, ir Denis Demkov, ir Linas Banys. Nors prieš startą žegnojasi, bet paskutiniu (net 125) starto sąraše buvęs anykštėnas šaudo 0+0, labai stengiasi nes nuolatos ekrane, ir finišuoja plojant tribūnoms.

O čia jau stato pakylą ir dalins gėles… Ne paslaptis, kad šiame renginyje paprastai geriausiai pasirodo Rusijos sportininkai, ypač tie, kurie po visokių diskvalifikacijų ir apsilpimų buvo iškritę, nebepaimti į „A“ rinktinę. Tai nereiškia, kad jie nurašyti – juk prie trasos malasi „pats“ Rasiejos vyr. treneris Kasperovičius. Kaip spaudos konferencijoje filosofiškai samprotavo tarp prizininkių vėl atsidūrusi Svieta Slepcova: „Tjaželee vsego bylo poveritj v sebja“. Visgi rusų dominavimą tą dieną pavyko pralaužti bulgarams, ypač pirmą savo „aš ilgai jos laukiau“ pergalę patyrusiam Ilievui bei ukrainietei Julijai  „o tai čia buvo didelis greitis??“ Džymai.

Sportininkai jau skirstosi, kas pabėgioti (Staryx), kas prasukti dar ratą. Randu kelią į miestelį pro „Saulėtąją laukymę“ ir einu – rytoj nauja diena biatlono tribūnoje, tai nauja porcija įspūdžių.

* * *

European open Biathlon Championships in Poland, Duszniki Zdroj is one of closest for us, biathlon fans from Lithuania. Great sunny weather contributed to the nicest experience!

Memuarai. Duszniki Arena. Part 2.

Penktame aukšte dabar mes trise. Ji šokinėja nuo lango stiklo, lėkštės su bigosu ir nepaleidžia iš rankų rožinio telefono – seka savo komandos drauges. Aš stengiuosi žiūrėti ramiai, pasidėjęs ant kelių planšetę su Siwidatą. Na, o stalo gale įsitaisęs stadiono komentatorius, griausmingu balsu sveikina vis dar rusėms bandančias pasipriešinti Moniką Hojniš ar Veroniką Vitkovą. Veltui…

Vėliau prie pietų stalo lenkų žurnalistas džiaugiasi – gerai, kad čia suvažiavo tiek daug čekų sirgalių, jie jau supranta biatloną. Pokalbis nukrypsta į šuolius su slidėmis ir paprastąjį slidinėjimą.  Lenkai bando imti kuklias tribūnas gausumu – suvažiavo giminės, vietos gyventojai, moksleiviai. Yra ir vokiečių, ukrainiečių.

WP_20170127_12_29_04_Pro.jpg

Tradiciškai gausi rusų delegacija – ir neveltui jie šiuos Europos čempionatus kartais juokais vadina „atviruoju Rusijos čempionatu“. Jie visi čia – ir Loginov, ir Starykh, ir Slepcova, prieš pasirodymą koridoriumi prabėga paklaikusiomis akimis Garaničevas – atrodo, paskutiniu momentu keitėsi slides į kitaip išteptas. Jei nesivaidena, kažkur klaidžioja ir pats vyriausias jų treneris Kasperovič.

WP_20170127_12_29_50_Pro.jpg

Dušnikai turi daug žavesio – nei per žemi, nei per aukšti kalnai, stūkso šimtametės eglės, o kažkur už jų – Zielienieco kalnų slidinėjimo trasos, jei nori kaip kokioj Anterselvoj derinti rytinį ar naktinį nusileidimą su dieniniu biatlonu.  Skaidrus ir šaltai gaivus oras. Silpniausiems – pačiame objekte veikia alaus bravoras. Pats kompleksas, lenkų talentų gimdykla yra visai šalia trasos Vroclavas – Nachodas (geriau žinote čia gaminamą alų „Primator“) – Praha. Apie Dušnikų negigantiškumą, pačio miestelio jaukumą, kulinariją girdėjom daug gerų žodžių ir galim tik pakartot.

WP_20170127_12_32_52_Pro_LI.jpg

Pirmą kartą atvažiavus biatloną pažiūrėti gyvai, stebina viskas – tai, kad gali pamatyti iš tribūnos taikinius. Stebina ir sportininkų o ypač sportininkių greitis, ypač einant į finišą. Na ir bendras azartas, kurį pajunti, vykstant lygiai kontaktinei kovai. Deja, Dušnikuose, tokios buvo nedaug, o ypač su mūsiškių dalyvavimu. Tipiškesnė situacija – iš jaunesnių tribūnoje stovinčių komandos narių sužinai, kad vyresni jau išvažiavo ir pvz persekiojimo nebėgs (apie po savaitgalio vykstančias estafetes nėra net kalbos).

WP_20170127_12_26_48_Pro_LI.jpg

Akreditacija įvairaus lygio čempionatuose suteikia papildomų galimybių – na, ne patekti į rūbines ar vaks – kabinas, bet bent jau pasitrinti betoniniame tunelyje. Iškišus galvą tolimiausiame koridoriuje gali gauti kulką į galvą – atsiduri maždaug ten, kur dirba šaudyklos kamera, ir prieš prišaudymą tikrai būsi išvytas. Praėjęs pro visokias pamerktas gėles į vidurinį koridorių, gali stebėti trenerių ir sportininkų darbą prišaudant varžybas, pamatyti daug psichologinių subtilybių. Bet štai jau tikrinami šautuvai ir žymimos slidės, į vietas eina lemingai taikinių teisėjai, ir geriau traukti miks-zonos ar tribūnos link.

WP_20170127_12_22_56_Pro_LI.jpg

Vyrų persekiojimo pabaigoje einu į tiltą virš trasos. Dušnikuose sportininkams nesunku – prieš stadioną eina ilgas atsikvėpti leidžiantis nusileidimas, tik nedidelis kalniukas ir iškart į šaudyklą ar finišą. Čia Andriejus Rastorgujevas geresnio slydimo ar tiesiog fizinio efforto dėka pralenkia rusą Volkovą. Vienas iš retų nerusiškų podiumų šiame Europos atvirajame.

O tuo tarpu rusų komandos padėjėjai sveikina vienas kitą su Loginovo pergale (jie išsidėstę literaliai kas vienas – du šimtai metrų) ir eidami aptarinėja: „Klausyk, aš nesuprantų austrų. Jie čia atvažiuoja lygiai aštuntą ryto. Ir važinėja, testuoja… Ką jie testuoja?“

WP_20170127_12_20_59_Pro_LI.jpg

Matyt, tai buvo jau ženklas judėti į Hochfilzeną

Nie pytaj mnie…

Šį savaitgalį OOOOO.lt redakcija keliasi į Dušnikų Zdrujų, pietinę Lenkiją (ir visai šalia Čekijos sienos), nes čia vyks atvirasis Europos biatlono čempionatas. Ta proga nusprendėme priminti mūsų pietinių kaimynų didžiausius pasiekimus biatlone, priminti žymiausias jų asmenybes.

Lenkų biatlono didvyris numeris vienas, su mažai abejonių, yra Tomašas Sikora, dabar dirbantis rinktinės treneriu. Turino olimpiados sidabro medalininkas, auksas pasaulio čempionate iš individualių varžybų Antholce dar 1995-aisiais, visa tai galite išvysti klipuose žemiau – kaip Sikora šauna paskutinį šūvį, žegnojasi ir t.t.

Tačiau istorijų yra ir daugiau – pavyzdžiui, 1997 metais slovakų Osrblie vyko dar toks dalykas kaip komandinis bėgimas, tai Sikora su Janu ir Vieslavu Zemianinais bei Vojtechu Kozubu paėmė bronzos medalius. Na, čia, maždaug tokie laikai, kai valdė baltarusių vyrai, Riko Grossas, na ir Ole Einaras Bjorndalenas…

Tikroje estafetėje geriausias lenkų vyrų komandų pasirodymas įvyko jau tolimais 1968 metais olimpiadoje Grenoblyje, kai Juzefas Ružakas, Andžejus Fiedoras, Stanislavas Lukaščikas ir Stanislavas Ščepaniakas ėmė su 4 baudomis 4 vietą. Štai kaip viskas tai laikais atrodė:

Dabar kiek apie miksą, ir čia šokame į Korėją, į Pjončianą, į 2008 metus. Tada Sikora, jo draugelis Kšyštofas Plyvalčikas, Krystyna tada dar Palka ir Magdalena Gvizdon ėmė 5-ąją vietą.

Moterų tų praeities migloje pranykusių komandinių varžybų tarpe lenkės netgi ėmė bronzą. Tiesa tai buvo tolimais 1993 metais bulgarų Boroviece, o startavo Kielpinska, Liberda, Stera ir Mikolajčik. Italų archeologai turi netgi vaizdų, kaip tada atrodė biatlonas:

Klasikinėje moterų estafetėje lenkaitės gražiau atrodė šiais laikais. Pavyzdžiui, 2008 gruodį Hochfilcene startavusios Palka, Gvizdon, Veronika Novakovska, na ir nebestartuojanti Agnieška Gžybek buvo trečios.

Aišku, pergalės lenkių gražesnės buvo individualios. Pirmiausia, Lenkijos armijos kapralė, Krystyna Guzik dabar jau Palka, pasižymėjo ne tik universiadose ar karinių pajėgų čempionatuose, bet turi ir sidabrą iš Pasaulio čempionato, vykusio 2013 Čekijoje, o taip pat keturis pasaulio taurės podiumus.

Tame pačiame čempionate 2013 Čekijoje įspūdingai per masinį startą finišavo ir Monika Hojniš:

Pastaruoju metu du sėkmingus sidabrinius startus fiksavo ir Veronika Novakovska, na dabar, kaip ji pati sakė, jos sėkmingas skaičius duo pasireiškė tuo, kad šiemet ji pagimdė dvynius, du sūnus.  Šauni mama apie visą tai veda ir blogą.

Novakovska pati yra iš Dušnikų, tai ir mus ten kviečia, tad iki pasimatymo naujame objekte Lenkijoje!

On the ocassion of the European Biathlon Championship in Duszniki Zdroj, so we take a chance to review the biggest achievements of Polish biathlon – from 1968 up to ….

The 5 Best Starts: Tomas Kaukėnas

In our first post in English, we would like to shed a light at the leader of Lithuanian team, Tomas Kaukėnas (26). He will celebrate his 27th birthday on May 1st, and he was born in the capital of Lithuanian wintersports – Ignalina, just like Gintas Jasinskas and (almost) Algis Šalna

Tomas showed his tallant from the early years, reaching the “flowers” in the World Junior Championship in Canmore, 2009, a place where a lot of future stars emerged even though not really in Mr Kaukėnas’ age group somehow. In 2011 at his lats World Juniors Champ at Nove Mesto, Tomas was 5th in sprint even with 1+1 shooting,  even though his competitors names now are obscure to an average fan (Golobkov, Kryukov, Djuzhev and Dakhno – anyone?)

Transition to the male biathlon followed, with sportsman from Ignalina becoming the leader of Lithuanian teams for many years after Vancouver (where he did not participate, as he was too young). Let’s have a look at some of these races.

#21, World Championship 2016, Holmekollen, 10 km Sprint

In the historical championship (it was supposed to be OEB’s last, no?) in cradle of Norwegian biathlon dominated by Norwegians, Tomas was focused and even with one mistake in standing he lost only 1:20 to Fourcade. The race opened him the road to pursuit, too.

#22, World Championship 2013, Nove Mesto na Morave, 10 km Sprint

Best days for Jakov Fak and Svendsen, but also best days for Tomas, who shot clean, and lost only 1:19 to winner and just over minute to Fourcade. The result opened the door not only to pursuit but also to mass start in this WC, and many promises for Sochi 2014.

#23, World Cup 2013/2014, Kontiolahti, 15 km Pursuit

This race in the springish Finnish town will be remembered for Johannes Tinges Boe missing 4 (!) in the last standing and still winning; Tomas played out the race also nicely starting 35 from the last sprint, and missing 2 in the last shooting, including last one. Also, nice day for Rastorgujevs, who reached flowers despite starting in 41st place.

#23, World Championship 2013, Nove Mesto na Morave, 20 km Individual

Another glimpse at the championship quite sucessfull for Tomas, with only 2 mistakes at the individual race, dominated by better shooters Fourcade (as always), Tim Burke, local guy Moravec and also to legendary Swedes Frederik Lindstrom and Bjorn Ferry in the Top5.

#23, World Cup 2013 / 2014, Pokljuka, 10 km Sprint

Another quite good day in the Slovenian mountains and wanishing snow in +3, with majority of current biathlon stars present, and Bjorn Ferry winning again, and Bjorndalen in the Top 6. Tomas better than the BOTH Boe brothers, though 🙂

There is another #23 place for Tomas, we know, but just did not want to mention it… Of course we are speaking about the 20 km individual in Sochi, where Tomas was competing up to the last standing only with Fourcade and Beatrix… However, the misses came not in time, and he was really upset at the finish. Probably just to have a revenge in 2018.

Our experience shows that the Ignalina man is capable to reach the peak of his running form just in time for the most important starts, so we hope it will happen again in the Hochfilzen again to suprise his competitors and break into the Top20 he deserves! Tomas is a really friendly and down to earth guy, no arrogance, and he can come himself to spectators tribune to watch a race and chat with fans (yes, we saw him do that)

Geriausių Tomo Kaukėno startų retrospektyvą baigiame nuorodomis į kelis šviežius interviu ir  palinkėjimais nustebinti priešininkus, visų pirma svarbiausiuose sezono startuose!

 

Ihr sollt ja nicht übervorteilt werden!

Iš karto po šaunios Kalėdinės pramogos atėjo Nauji metai, o su jais – ir du (kaip prisimenate, labai linksmi) vokiški etapai. Oberhofas šiemet buvo atgaivintas (netgi pareiškė, kad 2023 metais pretenduos rengti pasaulio čempionatą), o Rūpoldingas – vėl perpildytas. Jūs neturite būti apsigavę – tai vienos geriausių biatlono sezono akimirkų.

Statistine prasme didvyriai tie patys – atrodo, jau neįveikiamas Martanas Furkadas, atrodo, jau planuoja po Pjančano skristi tiesiai namo  čiučiuoti savo antrojo vaiko. Moterų tarpe, atrodo, kažkiek intrigos dar bus – nuo Oberhofo Lauros Dahlmaier nenugalimumu suabejojo madam Koukalova. Be to, lokomotyvo greičiu toliau kursuoja suomė Kaisa M.

Aišku, kiekvienas iš šių etapų turėjo savo didvyriu, pavyzdžiui viršuje esančiame siužete čekas Michal KrčmaŘ, kuris iš 26 vietos finiše nenustodamas kovoti atsidūrė net 3-oje pozicijoje. Jo tautietė Eva Puskarčikova netikėtai pasireiškė, kaip ne tik taikliai, bet ir greičiausiai pasaulyje šaudanti biatloninkė, kas jai atnešė vieną podiumą ir vienas gėles.
Iš ateities žvaigždžių akivaizdžiai kyla Kazachstano sportininkė Halina Vyšnevskaja, o taip pat Pichlerio genamos švedės – pavyzdžiui, Hanna Öberg ar Anna Magnusson.

Gerų žinių vokiška žiema atnešė ir mūsų komandai. Pavyzdžiui, gal ne visi suvokia, bet Karol Dombrovski yra tarp geriausių sezono šaulių (pažiūrėkite, kokiu procentu šaudo, geriau nei Pif-Paiferis ar Šempas, Svendsenas, Šipulinas). Toliau, Natalija Kočergina Oberhofo sprinte pasiekė 45 vietą ir pateko į persekiojimą (Gera antraštė – tik kodėl nuotrauka sena  – red. past.:).

Na ir aišku, mus nudžiugino Tomas Kaukėnas. Pirmiausia startuodamas pirmame etape ir taikliai šaudydamas neblogai išvežė vyrų estafetę Rūpoldinge. Pagavęs, kaip sako rusai, “kuražą” Tomas tęsė taiklią šaudliavą sprinto varžybose šiame objekte ir finišavo 32-as, tai yra ne tik su patekimu į persekiojimą, bet ir su pirmais sezono taškais. Nuotaika Lietuvos rinktinės lyderiui tikrai pagerėjo.

Nacijų taurės įskaitoje Lietuvos vyrai su 1437 taškais yra 21-oje vietoje (20-ti estai turi 1503, o 22-i suomiai 1416 taškų); lietuvės turi 1219 taškų ir yra 22-os (21-os yra estės su 1307, o 23-os įvairios Pietų Korėjai atstovaujančios moterys jau surinko 1176 taškus). Dabar mūsų laukia įskaitinės individualios varžybos ir estafetės Antholce – Anterselvoje, tad visiems linkime pirmiausia taiklumo ir antra sėkmės!

Viduržiemio nakties sapnas. Moterys.

Per 2016 metus Nacijų taurėje mūsų merginos kol kas tik labai nedaug nusileidžia Estijai, tačiau priešakyje laukia daug iššūkių. Yra ir viena mane kamuojanti paslaptis – o kur dingo Kinijos rinktinė?

  1. Japonija – 1159: Fujuko Tačizaki – 543.5, Sari Furua – 328.5, Rina Suzuki – 169.5, Jurie Tanaka – 117.5;

Japonės, panašu, į priekį išsiveržė tiek, kad lietuvėms tapo nepavejamomis. Komandos lyderė aiški – tai Tačizaki, kuri jau prisirinko daug įskaitinių taškų. Startuoja ir jos jaunesnė sesuo Rina, beje turinti jau Sočio patirtį. Bet Nove Mesto į persekiojimą, o Švedijoje į taškus pakliuvo ir 26-erių Sari Furuja.

19. Bulgarija – 1028; Emilija Jordanova – 437.5, Desislava Stojanova – 358, Stefani Popova – 195, Danijela Kadeva – 37.5

Bulgarijos komanda turi dvi stiprias lyderes – 27-erių Jordanova Ostersunde buvo netoli taškų, o 24 metų Stojanova Nove Mesto, pavyzdžiui, pateko į persekiojimą. 23 metų Popova šiaip gyvena ir treniruojasi Norvegijoje, tačiau dar nieko rimto iš to neišėjo, o jos bendraamžė Kadeva čia yra silpniausia grandis ir bent šį savaitgalį startuos IBU taurėje.

  1. Slovėnija – 983: Тėja Gregorin – 480, Anja Erzen – 398, Urška Pojė – 70, Andrėja Mali – 35

Labai neįprasta matyti Slovėnijos komanda šioje vietoje, tačiau joje vyksta žiauri kartų karta, ir vis dėlto komandą tempia 24-erių Erzen (Pokljukoje buvo 37-a), o dar labiau –  jau 36-erių Tėja Gregorin. Dar vyresnė už ja Andrėja Mali Pokljukoje startavo tik tam, kad atsisveikintų su biatlonu. Prisiminkime gražų momentą – 2006 metais šios dvi merginos su savo komandos draugėmis buvo juk net ketvirtos pasaulyje.

21. Estija – 941.0: Kadri Lehtla – 391, Johana Toliharm – 334.5, Grėtė Gaim – 190.5,  Kriistel Viigipuu- 25

Estijos vieta irgi kiek stebina, juk prie kelis metus metu buvo kalbama apie “fantastišką ketvirtuką”, o dabar komandą tempia iš esmės tik Kadri (pusėtinas pasirodymas supermikse su Zakhna) su Johana (55 vieta sprinte Švedijoje).  Esčių rezervų trūkumą rodo ir tai, kad iš jų moterų niekas nestartuoja šį savaitgalį Val Martello. Kaip ne keista, nors ir dabar lenkia mūsiškes, ši rinktinė šiemet atrodo tikrai ne invincible, visai “įkandama”.

  1. Lietuva – 799: Diana Rasimovičiūtė – 299.5, Natalija Kočergina – 279.5, Natalija Paulauskaitė – 140, Gabrielė Leščinskaitė – 80

23. Pietų Korėja – 748: Ana Frolina – 381.5, Mun Dži Chi – 266.5, Ko Eun Džung – 72.5, Chvan Che Suk – 27.5

Pietų Korėjos receptas būsimai Olimpiadai pasirodė toks pats gudrus, kaip ir rusų pasaka apie Viktorą Aną – “įsigyti” labai patyrusią tik Rusijos sportininkę Aną Bulyginą. Rusvaplaukė Frolina puikiai pasirodė vasaros biatlono čempionate Estijoje, bet ant sniego stebuklų ko tais neberodo. Į pagalbą jai pajungta labiausiai patyrusi visų laikų Korėjos biatlonininkė, trijų olimpiadų dalyvė, 2010-aisiais net taškus imusi 28-erių Mun Dži Chi.

Vos 20-metė Ko ir 24-erių Chvan iš esmės yra IBU taurės autsaiderės ir padeda tik estafetės, bet aš atsisakau patikėti, kad Korėja – ypač turėdama etapą pas save namie – jau parodė visus kozirius. Šios šalies rinktinė per šventinį tarpą treniravosi itin atkakliai, dalyvavo atvirajame Austrijos čempionate, tad manau, kad kova nebaigta – mūsų merginoms Pietų Korėja lieka rimtas iššūkis.

24. Rumunija – 627: Luminita Piskoran – 222; Diana Marian Salman – 185, Eva Tofalvi – 117.5, Joana Florina Kirstea – 102.5

Rumunijos komanda irgi yra gana žemai. Ko tai man jos neatrodo taip labai silpnesnės už rumunų vyrus.  Komandos lyderės vaidmens teko imti Luminicai, tačiau kol kas daugiausia ką pavyko ištempti tai 67-a vieta sprinte Osteryje. Salman yra 23-i metai, bet jos lygis yra stabili 60 – 70 vieta IBU taurėje pernai, Kirstėjai 24-eri  ir pernai IBU ji sugebėjo užlipti į 28 vietą, tačiau… aišku, baisu, kad paskutinio “taškinio” lygio žodžio į sezono pabaigą neimtų ir nepasakytų jau šeštai olimpiadai berods besiruošianti Evka Tofalvi.

Aišku, reikia pasakyti, kad mūsiškėms pastaraisiais metais situaciją labai pagerino… Kinijos rinktinės pasitraukimas iš šviesų, o juk tai buvo rinktinė kuri vienais metais turėjo 7 (!) podiumus sezone? Negi jai ruošiamas pasirodymas, tik, pavyzdžiui Austrijoje ir Korėjoje? Pagyvensim pamatysim, o kol kas mūsų rinktinei linkime daug daug sėkmės!